Ruslanas Baranauskas, humanitaras
1410 metų liepos 15 d. Lenkijoje, netoli Griunvaldo (arba Tanenbergo) įvykęs Žalgirio mūšis Jano Dlugošo kronikoje ir vėlesniuose metraščiuose nurodomas kaip žymiausi viduramžių mūšis. Iš abiejų pusių mirtinose kirstynėse galėjo dalyvauti apie 40000 karių. Vadovėliuose teigiama, kas po šio mūšio nebeliko Ordino grėsmės.
Tačiau tokiais teiginiais greičiausiai yra nukopijuotas rusų istorikų džiaugsmas dėl 1380 metais rugsėjo 8 dieną įvykusio Kulikovo mūšio, kuriame rusėnams pavyko sutriuškinti Aukso Ordos chano Mamajaus pajėgas.. Tačiau profesoriaus Romo Batūros monografija „Lietuva tautų kovoje prieš Aukso Ordą“ primena, kad praėjus vos keliems metams po šio mūšio mongolai totoriai sudegino Kremliaus pakraščius, o net po šimto metų iš naujo organizavo žygį į Maskvą.
Griunvaldo mūšis stipriai apretino Ordino gretas. Čekų vienaakio milžino Jano Žižkos strėlė pervertas pervėrė Ordino magistrą Ulrichą fon Jungingeną. Mūšio lauke stovi jam pastatytas paminklas.
Tačiau lenkų, lietuvių ir kitų sąjungininkų pulkai nesugebėjo galutinai likviduoti Ordino valstybę su jos sostine ir rezidencija Marienburgu. Pilis buvo apsiausta, bet pritrūko ir išminties, o gal ir jėgų priversti ją kapituliuoti. Ir nors Krėvos unija įpareigojo Lietuvos Didžioji kunigaikštystę ir Lenkijos karalystę užpuolus Ordino kariaunoms padėti vieni kitiems, lenkai buvo palikti vieni grumtis su naujai sukurta kryžiuočių valstybe, atplėšta Palenkė ir Pamario vaivadija.
Tai ko tada vertas triumfas Griunvaldo mūšyje, jei Ordinui buvo palikta nuolaidų ir teisė savivaliauti svetimose žemėse?
1419-1434 metais grumdamiesi prieš vokiečių feodalus, čekai nesulaukė žadėtos Vytauto Didžiojo paramos. Buvo vykdomas atviras mažos slavų tautos genocidas su pamokslininko Jano Huso vieša inkvizicija, 1434 metų Konstancos bažnytiniame susirinkime nusprendus jo gyvenimą nutraukti sudeginimu. Griunvaldo mūšis visiškai nepakirto nei popiežių, nei Ordino autoriteto.
Žemaitija, kuri visada buvo pagrindiniu kovų su kryžiuočiais pasiaukojimo simboliu, nebeatleido Vytautui Didžiajam gėdingos 1422 metų Melno sutarties, pagal kurią praktiškai visa Mažoji Lietuva ir Žemaitija iki gyvos galvos perleista Ordino jurisdikcijai.
Vėliau susikuria Prūsijos hercogystė, kunigaikštystė, Vokietijos imperija. Vytautui Didžiajam neskaudėjo galvos dėl pašonėje dygstančių Ordino pilių. Lenkų istorikai dievina ir mitologizuoja karalių Jogailą, užmiršdami, kad tai jis delsė pradėti kovą ir meldėsi palapinėje, buvo parengti žirgai atsitraukti į Krokuvą.
Žalgirio mūšis užkirto Ordinui kelią veržtis į slavų kraštus, ir apsaugojo rusėnus, XIV-XV amžiuje neturėjusius centralizuotos valstybės, nuo tiesioginės grėsmės. Tačiau Mažoji Lietuva, prasidėjus didžiuliam vokiečių kolonistų atkeldinimui, nejautė jokios laisvės ir ramybės.