Vulkano kaimynystė išmokė nesirūpinti rytojumi

Nusileidus Nikos Kazantzakis oro uoste Heraklione apgaubia malonus karštis. Rugsėjo viduryje termometrai  rodo  kone 30 laipsnių, bet Viduržemio jūros klimatas kur kas malonesnis nei karščio bangos Lietuvoje, o ant Egėjo jūros kranto įsikūrusiame aerouoste plaukus šiurena druska kvepiantis vėjas. Dievų sala vadinama Kreta – ne tik ideali vieta atostogoms, tai Europos civilizacijos lopšys, kur seniausiai istorijai pačiupinėti nereikia muziejų.

Svetingi ir niekur neskubantys

Kreta yra didžiausia Graikijos sala, ir nors kretiečiai nelaiko savęs graikais, jų gyvenimo būdas labai panašus: niekas nesijaudindami dėl rytojaus, o jei kas ir  atsitinka, nepergyvena – sako, kad tokia Dievo valia. Atvykstantiems lietuviams turizmo agentūros ir tinklaraščio „Mano Kreta“  įkūrėjas, žurnalistas Audrius Morkūnas, jau bene 15 metų gyvenantis Kretoje, pataria kuo daugiau bendrauti, visada šypsotis  ir būti maloniais – toks elgesys geraširdžius graikus paperka labiau nei arbatpinigiai.  Keliauti su „Mano Kreta“ – vienas malonumas, nes pamatai ir sužinai tiek, kiek pats neišsiaiškintum gyvendamas Kretoje visus  metus.

Meile Kretai užkrečia žurnalistas Audrius Morkūnas

Vietiniai svetingai priima atvykstančius, bet nepiktai juokauja, kad Kretą okupuoja turistai. Į maždaug 260 km ilgio ir 56 km pločio salą, kurioje gyvena 620 tūkst. žmonių, per metus atvyksta  5 – 6 mln. turistų. Herakliono Nikos Kazantzakio aerouoste lėktuvai leidžiasi ir kyla kas 2 – 3 minutės, nuo didžiausių žmonių srautų kenčia unikali Kretos gamta ir istorijos paminklai, todėl į tokias  masiškai lankomas vietas, kaip Santorino sala, turizmo sezono įkarščiu  lankytojų srautai griežtai ribojami. 

Neįmanoma nesižavėti Kreta, kur saulė šviečia 300 dienų per metus, jūra žydra kaip dangus, o  vanduo šiltas lyg arbata. Kretos krantus skalaujanti Egėjo jūra, kurią vietiniai vadina Kretos jūra, laikoma švariausia visame Viduržemio jūros regione. Dauguma Kretos paplūdimių turi Mėlynosios vėliavos sertifikatą, patvirtinantį, kad jie atitinka aukščiausius kokybės reikalavimus.

Žavėtis verčia ir nepaprastai kontrastingas Kretos kraštovaizdis. Kretiečiai mėgsta sakyti, kad saloje spalvos yra intensyvesnės, kalnai aukštesni, saulė kaitresnė, juokas skambesnis, o kvapai stipresni negu bet kurioje kitoje pasaulio vietoje.

Čia spalvos ryškesnės ir kvapai stipresni…

Kretos auksas – alyvuogių aliejus

Kreta gyvena iš turizmo ir žemės ūkio, nes pramonės saloje beveik nėra. Kretiečiai laiko save ūkininkais, nes tamsiai raudona, prisodrinta geležies jų žemė neįtikėtinai derlinga. Kalnų šlaituose auga vynuogės, o Lasičio plynaukštėje, esančioje 840 metrų virš jūros lygio, užauginami net keli daržovių ir bulvių derliai.

Tačiau populiariausias augalas čia yra alyvmedis – jais apsodinti visi kalnų šlaitai. Gidai sako, kad saloje, kurios plotas maždaug toks pat, kaip  Šiaulių apskrities, auga net  30 tūkst. alyvmedžių. Kretiečiai augina juos nuo priešistorinių laikų,  tik vėliau alyvmedžiai paplito visame Viduržemio jūros regione. Tai tūkstančius metų augantys  medžiai. Mokslininkų skaičiavimai rodo, kad seniausi alyvmedžiai gali būti pasodinti prieš 3 tūkst. metų – graikams jie šventi, o senieji medžiai dar ir labai saugomi.

Alyvuogių aliejus kretiečiams – šviesa ir šiluma, maistas ir sveikta. Kretoje alyvuogių giraitės niekuo netręšiamos, todėl aliejus itin kokybiškas ir švarus. Lasičio plynaukštėje esančiame Vassilakio šeimos ūkyje, kur alyvuoges augina kelinta karta, ekologišką aliejų spaudžia net 4 tūkst. salos ūkininkų. Savininkė pasakojo, kad vienas alyvmedis užaugina apie 60 kg alyvuogių, ir iš jų  išspaudžiama apie 12 – 15 l aliejaus.

Kretoje auginama speciali alyvuogių veislė labai kokybiškam aliejui

Kretoje net yra įsikūręs alyvmedžių institutas, kuris tyrinėja alyvuogių aliejaus ir alyvmedžių kokybę. Tarptautinės organizacijos „International Olive Council“ duomenimis, vienas Graikijos gyventojas per metus suvartoja 20 litrų alyvuogių aliejaus, o Kretoje – bene 25 litrus. Lietuviai alyvuogių aliejaus vartoja mažiausiai Europoje – vidutiniškai vienam gyventojui tenka vos 120 g,  net estai ir suomiai suvartoja keturis kartus daugiau.

Įdomiausia tai, kad kainos Kretos parduotuvėse leidžia pasijusti lyg namuose. Bene tiek pat kainuoja sūriai, mėsa, daržovės, vaisiai, nors  Graikijoje  pirmo būtinumo maisto produktams taikomas tik 6,5 – 13 proc. pridėtinės vertės mokestis. Net  labiausiai turistų lankomų miestų tavernose pavalgyti galima už 20 – 25 eurus, o bendzino ir dyzelino kainos rugsėjo viduryje Kretoje buvo labai panašios į lietuviškas – svyravo apie 1,4 Eur už litrą.

Sunkiai ištveria žiemą

Mums, šiauriečiams, atrodo, kad piečiausiame Europos  taške esančios Kretos salos gyventojai  žiemą vasarą mėgaujasi šiluma, todėl verčiasi gerokai lengviau nei mes, turintys įsigyti šiltų rūbų ir žiemą mokantys už šildymą. Visgi teisingai pastabėta, kad gerai ten, kur mūsų nėra.

Nuo lapkričio iki balandžio Kretoje tuščia, o kai kuriuose Santorino salos miestuose ir visai nebelieka gyventojų – kol nėra turistų,  neveikia ir pajūrio barai, parduotuvės, viešbučiai, todėl į savo namus kitose salos  vietose ar net Kretoje išvyksta ir jų savininkai. Žiemą termometro stulpelis nenukrinta žemiau 5 – 10 laipsnių šilumos, bet vėjuoti, drėgni orai būna ne mažiau nemalonūs, nei mums stingdantys šalčiai. Ypač dėl to, kad didžioji dauguma miestų gyventojų būstų neturi šildymo, o elektra, kuria ten šildomos patalpos, Kretoje labai brangi.

Kaip kretiečiai be darbo ir pajamų  ištveria žiemą? Dirbantiems turizmo sektoriuje Graikijos vyriausybė žiemą moka kasmėnesines 500 eurų išmokas, kad  žmonės neišskristų į  žemyną ir neapsigyventų ten. Vis dėlto rasti  darbuotojų įmonėms vis sunkiau. Viešbučio savininkas pasakojo, kad siūlo barmenui 1500 eurų “į rankas”, tačiau tiek, kiek reikia darbuotojų, jau kelinta vasara neranda. Beje, Kretoje aptarnavimo sferos įmonėse dirba daugiausia šeimos nariai. Graikai atsargiai samdo svetimus, ir priima į darbą ne šeimos narį tik tada, kai  negali be jo išsiversti.

Vasarą Kreta – Dievų sala, bet žiemą čia drėgna ir nejauku

Kretoje labai trūksta gėlo vandens, todėl jis imamas iš jūros ir specialiais įrenginiais nuduskinamas. Turistai dar aerouoste įspėjami, kad iš čiaupo bėgančio vandens gerti negalima. Kalnuose yra ne vienas gėlo vandens rezervuaras, kuris prisipildo tirpstant sniegui, tačiau praėjusi žiema buvo šilta, sniego iškrito nedaug, ir rezervuarai liko pustuščiai. O ši vasara buvo kaip niekada karšta – kone visą laiką oras buvo įkaitęs per 40 laipsnių, todėl Graikijos vyriausybė įvedė vandens ribojimus: žemdirbiams uždraudė laistyti augalus ir įpareigojo naktimis miestuose išjungti vandens tiekimą.

Gyvena šalia veikiančio vulkano

Į Kretą turistai skrenda ne vien dėl saulės ir šiltos jūros. Kreta yra kryžkelė tarp Rytų ir Vakarų, ji vadinama Dievų sala, Europos civilizacijos lopšiu ir net tapatinama su legendine Atlantida, nugrimzdusia į vandenyną prieš 11 tūkst. metų.

Pastaroji istorija geriausiai skamba iš Santorino salos žiūrint į Egėjo jūroje tūnančią Thólos Naftílos salelę – vieną didžiausių pasaulyje aktyvių povandeninių vulkanų, dažniausiai vadinamu Santorino ugnikalniu. Lietuvis gidas, apsilankęs joje pavasarį, tikino jautęs po kojomis pulsuojančią žemę. Nedideli žemės drebėjimai Kretoje – kone kasdienybė, per metus jų būna apie 30, tačiau dauguma vos juntami, o vietiniai prie tokio žemės virpėjimo yra pripratę nuo gimimo.

Egėjo jūroje stūkso veikiantis povandeninis vulkanas

Prieš ugnikalnį baltais nameliais su mėlynais kupolais iš tolo šviečiantis Santorinas – panašus į atostogų atviruką, ir dėl to yra pasaulyje viena labiausiai lankomų vietų. Tai vulkaninės kilmės sala, kurioje žmonės apsigyveno tik prieš 300 metų. Ji unikali tuo, kad saloje visiškai nėra dirvožemio, o negausi augmenija šaknis leidžia į  vėjų ir paukščių suneštas sąnašas. Nėra ir požeminio gėlo vandens, jis  į salą atgabenamas laivais ir lėktuvais. Beveik nėra ir žemdirbystės – auginami tik vienos  veislės vyšniniai pomidorai ir ypatingai saldžios vynuogės. Jų šakos nerišamos prie atramų, kaip įprasta, o paleidžiamos pažeme, kad iš visų pusių pučiantys vėjai jų nenudraskytų. Prie augalo šaknų padaromi nedideli grioveliai naktinei rasai surinkti.

Salą suformavo 12 vulkano išsiveržimų, kurie vyko maždaug kas 15 – 20 tūkst. metų. Kažkada Santorinas buvo apskrita sala, bet 1500 m. pr. m. e. išsiveržus galingam ugnikalniui, jos vidurinė dalis nuskendo, o sukelta vandenyno 250 metrų aukščio banga buvo tokia stipri, kad nušlavė viską, kas buvo ne tik Santorino saloje, bet ir Kretos pakrantėse.

Versija, kad būtent čia ir nuskendo paslaptingoji Atlantida, nėra išlaužta iš piršto. Kasinėjimai parodė, kad šiose salose būta išsivysčiusios civilizacijos, kur žmonės garbino jaučio kultą, naudojo akmeninius ginklus bei žinojo antiseisminės statybos technologiją. Mitologinės civilizacijos bruožų randama tiek Santorino, tiek Kretos salose, o Platono raštuose minima, jog Atlantidos sostinė Poseidonija buvo pastatyta iš raudono, juodo ir balto akmens – kaip šių dienų Santorino salos gyvenvietės.

Santorino sala – lyg atostogų atvirukas, negali atsižiūrėti

Europos civilizacijos lopšys

Kretos sala yra tikras rojus istorijos ir mitologijos gerbėjams. Neatleistina būti Dievų žemėje ir neaplankyti Dzeuso urvo. Į 45 metrų gylio urvą, kuriame Krono  žmona Rėja pagimdė savo šeštąjį sūnų Dzeusą, reikia leistis nuo 1024 metrų aukštyje esančios Dikkti kalnų viršūnės, o į ją veda nelengvas kelias serpentinais ir siauru asilų taku.  Bet kopti verta: mokslininkai nustatė, kad šio urvo amžiaus gali būti 8 tūkst. metų, nes jame rasta akmens amžiaus žmonių gyvenimo požymių. Tokio pat amžiaus, matyt, yra ir nuo urvo sienų besileidžiantys stalaktitai ir stalagmitai: 10 cm uolienai susiformuoti reikia 100 metų. 

Ne visi įveikia baimę nusileisti į Dzeuso urvą

Pirmą kartą sala buvo apgyvendinta 6000 m. prieš Kristų.  Pasak legendos, čia gimė karalius Minas, Dzeuso ir gražuolės Europos sūnus, kurio garbei  buvo pavadinta Kretos kultūra. Minų civilizacija – viena seniausių kultūrų, jos palikimą galima apžiūrėti lankant Knoso rūmus. Tai bronzos amžiaus statinio liekanos, po kurias vaikštant, sunku patikėti, kad tokie daugiaaukščiai rūmai, su apšvietimu, šildymu, vandentiekiu, kanalizacija, akmenimis grįstais keliais galėjo būti pastatyti prieš 3700 metų.

Seniausias Europoje kelias – į Knoso rūmus

Ar Kretoje, kur žemės drebėjimai tapo kone kasdienybe, saugu atostogauti? Lietuvis gidas A. Morkūnas sako, kad tokį klausimą girdi kasdien. Ir kasdien atsako: “Šiandien nebus”. Bet būna. Rugsėjo viduryje Kretoje praūžė pirmoji smarki liūtis, girdėjom, kad per valandą  Samarijos tarpeklyje, kuris yra labiausiai  lankoma vieta saloje, iškrito pusantro mėnesio kritulių norma. Per liūtį nuskilo ir nukrito uolos gabalas. Gali būti, kad jį išjudino prieš keletą dienų vykęs žemės drebėjimas, o liūtis tik paplovė. Akmuo prispaudė vokietę, ir jos išgelbėti nepavyko, nors  tarpeklyje tuo metu buvo ir  nelaimėlei padėti stengėsi  gydytojas.

„Toks likimas“,- sako dievų ir gamtos galybei atsiduodantys kretiečiai, su stebėtina ramybe priimantys likimo iššūkius.