Po ilgo laiko Jurbarko savivaldybė pagaliau parodė iniciatyvą susitikti su rajone veikiančių nevyriausybinių organizacijų ir bendruomenių atstovais, tačiau diskusija apie jų vaidmenį savivaldybėje baigėsi net neprasidėjus, o daugelis bene dvi valandas sugaišusių jos dalyvių taip ir nesuprato, ko buvo kviečiami.
Savivaldybės administracijos vyriausiosios specialistė Eglės Mazur duomenimis, rajone veikia 95 bendruomeninės ir nevyriausybinės organizacijos, tačiau tik apie 30 – 40 proc. organizacijų įgyvendina savivaldybės ir valstybės lėšomis finansuojamus projektus.
Pavyzdžiui, pernai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bendruomeninei veiklai stiprinti skyrė 17,6 tūkst. eurų, tačiau į juos pretendavo tik 13, o šiemet panašią lėšų sumą išsidalijo 14 organizacijų. „Ar dar yra pinigų?“- klausė susirinkę nevyriausybininkai vicemerės Audronės Balčiūnienės, ir ši nuoširdžiai patikino: „Negaliu atsakyti“.
„Kalbėkime poreikiais, o ne kaltinimais. Sakykite, ko reikia iš savivaldybės pusės? Diskusijų, moralinio palaikymo, o gal mokymų? Žinau, kad žmonės nuo projektų pavargsta, perdega ir nenori į tą pusę net žiūrėti“,- tikino A. Balčiūnienė, net kelis kartus paklaususi susirinkusiųjų, ką savivaldybė turėtų nupirkti, kad užtikrintų ilgalaikes nevyriausybinių organizacijų programas – ne trumpalaikį uždarbį, po kurio viskas pasibaigia.
Į susitikimą su nevyriausybinių organizacijų vadovais atėjęs dviejų Jurbarko vietos veiklos grupių vadovas Arūnas Stasiūnas tikino, kad pinigų yra: kaime registruotos organizacijos veiklai iki 2029 metų gali išsidalinti 1,2 mln. eurų, mieste – 750 tūkst. eurų. A. Stasiūnas pastebėjo, kad mokyklos tų pinigų nenori, nes negali gauti remontams, statyboms, o minkštųjų projektų – įvairiausių užimtumo veiklų vengia. Pasiūlyta ir išeitis – nevyriausybininkams dirbti kartu su biudžetininkais, tačiau kilo klausimų, kaip reikėtų įsivaizduoti tokią veiklą. Prieita išvados, kad vaikai turėtų būti užimti mokykloje visą dieną, nes kitaip kaimo vietovėse iš jų atimama galimybė lankyti neformaliojo ugdymo užsiėmimus. Bet tai jau mokyklos, turinčios užtikrinti visos dienos veiklas, ir valstybės, skiriančios finansavimą neformaliajam ugdymui, o ne visuomenininkų reikalas.
Tarybos narė Inga Molevaitė ragino skirti lėšų kovai su mokyklose plintančiais narkotikais, tačiau niekas negalėjo atsakyti į klausimą, kaip tą galėtų daryti nevyriausybinės organizacijos. Paaiškėjo, kad paaugliams nei mieste, nei kaimuose nėra jokio užsiėmimo, išskyrus sporto treniruotes.
Daugiausiai laiko buvo diskutuojama apie paslaugas, kurias nevyriausybinės organizacijos gali teikti bendruomenės nariams. Vaikų dienos centrai, pagalba neįgaliesiems – Jurbarko samariečių ir Jurbarko evangelikų liuteronų parapijos diakonijos “Jurbarko Sandora” „arkliukas“, kuriam išleidžiama daugiausiai pinigų. Susidarė įspūdis, kad savivaldybė, turinti užtikrinti paslaugų prieinamumą neįgaliesiems, taupydama lėšas savo pareigas nori primesti dažniausiai be užmokesčio dirbantiems visuomenininkams.
Nors, pasak A. Balčiūnienės, nevyriausybinės organizacijos yra ta visuomenės grandis, kuri savivaldybei atneša sprendimus, šįkart susikalbėti nepavyko. „Toks vaizdas, kad mes nežinome, ko jūs norite, o jūs nežinote, ką mes galime“,- sakė kūrybinių dirbtuvėlių ir daugybės kitų projektų sumanytoja Sandra Mielkaitytė .
Gerai bent tiek, kad valdžia pagaliau atsiminė bendruomenes. Jei rengė susitikimą ne dėl pliuso atskaitose, gal kitą kartą pavyks geriau.