Rugpjūčio pradžioje Jurbarke apsilankius sveikatos apsaugos ministrui Arūnui Dulkiui, kilo pasipiktinimo banga demonstratyviu politiko noriu parodyti, kaip gerai sustyguota sveikatos apsaugos sistema, ir kokios šviesios perspektyvos laukia ligonių – visus tik veš į gydymo įstaigas kaip iš tolimo užkampio ištrauktą ir prieš ministrą lyg ant patyčių pastatytą močiutėlę Veroniką. Tikrovė nepalyginamai skaudesnė, ir deja, ja teko tuoj pat įsitikinti.
Su ministro apsilankymu Jurbarke lyg tyčia prasidėjo ir mano bėdos, ir spręsti jas teko ne kur kitur, o sveikatos priežiūros įstaigose. Susirgo mano, o po to ir vyro mama, abiem skubiai prireikė medikų. Jau kitą dieną po ministro vizito į Jurbarko ligoninę stovėjau tame pačiame vestibiulyje prie registratūros langelio ir kone verkiau išgirdusi, jog anksčiausias apsilankymo pas traumatologą laikas – rugsėjo 20 diena. „Viskas griežtai pagal talonus. Dabar tokia tvarka, atsiminkite, kad vasara, dar ir atostogos“,- įspėjo registratorė.
Vasara tai vasara, bet ką daryti, kai senam žmogui koją skauda iki ašarų, nuo stiprių nuskausminamųjų trinka širdies ritmas? Registratorė purto galva, kad nieko negali padėti. Prašau talono tai rugsėjo 20 dienai, net neklausdama, pas kurį gydytoją pateksime, ir jau garsiai dedu ministrą į šuns dienas, šventai tikėdama, kad jei jį sutikčiau čia ir dabar, ne žodžiais, o veiksmais išsakyčiau savo nuoskaudą.
Palikti seną žmogų be jokios pagalbos pusantro mėnesio kentėti skausmą būtų nežmoniška, todėl sėdu prie kompiuterio ieškoti privačios klinikos. Pasirenku Kauno „ortopedinį“ – ir prašome: jokių eilių, tik važiuokite, mokėkite pinigus. Nors turime šeimos gydytojos siuntimą, traumatologas, pas kurį užregistruoja, su jais nepriima – teks mokėti pilną kainą.
O dabar DĖMESIO, šitą reikia žinoti visiems. Užsiregistravus privačioje klinikoje, kurioje paslauga 100 proc. mokama, gavome žinutę, jog registraciją pas gydytoją Jurbarko ligoninėje ATŠAUKTA. Kodėl atšaukta, jei nesinaudojame ligonių kasų pinigais, niekas negali paaiškinti – čia jau elektroninės sistemos ypatumai.
Taigi, už 10 minučių vizitą privačioje klinikoje – 80 eurų, už kelio sąnario nuotraukas – dar 28. Neužtrukome nei valandos, pagalbos minimaliai, bet išrašytas siuntimas magnetinio rezonanso tyrimui, paskirti vaistai nuo uždegimo. Didžiulis Kauno „ortopedinio“ pastatas, kuriame dabar veikia tik privačios klinikos, pilnas žmonių, ir tai patvirtina, kokia sunkiai prieinama dabar tapo valstybinė medicina.
Nenoriu daryti jokių išvadų, kas gydo geriau – privačios klinikos ar ligoninių medikai. Nes ir vienose, ir kitose dirba TIE PATYS gydytojai, tik privačios klinikos plačiai atveria duris sunešti pinigus, o valstybinės įstaigos kažkodėl tų pinigų iš Teritorinių ligonių kasų pasiimti nenori.
Mums, pacientams, turėtų būti visiškai pas pats, kur bus suteikta pagalba, jei ji būtų suteikta už Privalomojo sveikatos draudimo pinigus, kuriuos mes kiekvieną mėnesį atseikėjame nuo savo atlyginimo. Kiek kartų į privačią kliniką gali nuvykti 85 metų močiutėlė, gaunanti 400 eurų pensijos? Atsakymas į šį klausimą slypi kažkur labai toli, Sveikatos apsaugos ministerijos politikų ar valdininkų stalčiuose.
Nuvalkiota, bet tiesa – skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių spįstančiųjų reikalas. Skauda, nenori kentėti, mokėk pinigus. Sutikčiau, jei mūsų sumokami mokesčiai būtų sukaupiami „krepšelyje“, kurį patys valdytume ir galėtume su juo eiti pas tą gydytoją, kuris geresnis ar gražesnis.
O dabar dar kartą grįšiu prie ministro A. Dulkio. Štai jo atsiliepimas apie Jurbarko ligoninę, negalinčią suteikti pacientui pačios paprasčiausios traumatologo – ortopedo konsultacijos. „Apie pacientus galvojama – nuo reabilitacijos kabinetų iki suremontuotų palatų. Reanimacija, sakė, mažai kuo skiriasi nuo Kauno klinikų. Tik dydžiu, bet technologijomis ir sąlygomis – ne. Pacientai jaučia. Priima klaipėdiečius, važiuoja šakiškiai, sako, ir iš Kanados buvo pacientų. Nesistebiu. Planuose ir skausmo klinika, ir kompiuterinis tomografas. Kai komanda suformuota, tai galima pagalvoti ir apie plėtrą”,- socialiniuose tinkluose rašo ministras.
Meskite į mane akmenį, bet vis tiek nesuprantu, ko A. Dulkys buvo atvažiavęs į Jurbarką. Jei kas nors vis dar tiki, kad ministras turėjo įvykdyti svarbią misiją – pranešti tautai apie organizuojamą ligonių pavežėjimą į gydymo įstaigas, tai yra naivus iki kvailumo. Nes Jurbarke hemodializėms vežama tik 10 žmonių. Anksčiau už jų keliones mokėjo savivaldybė, dabar bus mokama iš Europos Sąjungos paramos lėšų. Bet ir savivaldybei išlaidų nesumažės, nes Europa finansuoja kelionę tik nuo liginio namų iki įstaigos ir atgal. O pasiekti ligonio namus teks už gydymo įstaigos arba rajono biudžeto pinigus. Vadinasi, ir toliau mokėsime mes visi.
Tai ko tada buvo atvykęs ministras? Ogi artėja SEIMO rinkimai. Mes jų dar nejaučiame, o politikų širdis jau spaudžia nerimas. Ne tik A. Dulkio – ir mūsų Seimo nario Ričardo, ir mero Skirmanto naktys tampa vis labiau neramios. Bet pastovi šalia medikams pagyras dalinančio ministro, ir pradeda šventai tikėti, kad jo ypatinga aura paveiks gydytojus, jie lieps personalui ir ligoniams balsuoti už „ligoninę išsaugojusius gerus žmones“.
Politinę misiją Jurbarke vykdęs ministras išrikiavo prie ligoninės gydytojus pajuokai, kaip jau seniai daro su valstybine medicina. O mes, durneliai, džiaugiamės – ministras buvo, ką nors gal pažadėjo…
Atsakymų: 1
Pats laikas duot polikliniką ar ligonių kasą į teismą,kad laiku negali suteikti paslaugų , pateikt privačios klinikos išrašytas sąskaitas, te apmoka. Jei tai vyktų masiškai, gal ledai pajudėtų. Jei žmogus yra draudžiamas PSD, tai ir turėtų galiot tas draudimas, o dabar pinigus surenka, o paslaugų kaip ir neteikia…o kiek tokių, kurie tuos mokesčius moka dvigubai…valdiška mafija, ne kitaip😡