Humanitaras Ruslanas BARANAUSKAS
Kiekviena valstybė neabejotinai turi savo kultūros reikšmingiausią asmenybę, ambasadorių, patriarchą. Mes su didžiausiu pasigėrėjimu turėtume kalbėti apie Simoną Daukantą – Žemaitijos šviesuolį, kuris nepabūgo pėstute keliauti su maisto ryšulėliu ant pečių tam, kad pasiekęs išsimokslinimą garsintų savo kraštą ir visą carinės Rusijos imperijos pavergtą tautą, žadintų meilę savo krašto istorijai, praeičiai, pagarbą paprastam kaimo valstiečiui. Spalio 28-ąją pilietinė visuomenė paminėjo jo 230- ąsias Simono Daukanto gimimo metines – tai proga kalbėti, kokį mokslinį-edukacinį palikimą, tęstinumą jis paliko ateinančioms kartoms.
Naujo požiūrio į istoriją pradininkas.
Iki Simono Daukanto buvo žioma bandymų rašyti Lietuvos istoriją. Motiejus Strijkovskis, Albertas Kojelavičius- Vijūkas XVI-XVII amžiuje pateikė Lietuvos valstybės susidarymo mozaiką, aprašė kunigaikščių, karalių žygius, remdamiesi jau ta medžiaga, šaltiniais, kurie buvo paskelbti, o dėl valdovų tamsumo, nuolatinių geopolitinių siekių ir asmeninių sąskaitų suvedinėjimų plačiosioms masėms neprieinami. Praktiškai buvo įsikabinta grynai į Aleksandro Gvagnini „Europos Sarmatų aprašymas“ veikalą, nematant noro, perspektyvos rimčiau ir profesionaliau panagrinėti literatūrą.
Paminklas SImonui Daukantui Papilėje. Skulptorius Vincas Grybas
Simonas Daukantas tomus rašė išskirtinai atsakingai, nuosekliai konsultuodamasis su kolegomis kaip Teodoras Narbutas. Ko verta yra jo korespondencija, susirašinėjimai? Ar mūsų laikais ši tradicija egzistuoja? Atrodytų, šitiek turime universitetų, institutų, fakultetų, o kiekvienas jame dirbantis ar tai dėstytojas, asistentas, profesorius yra išskirtinė individualybė kažką besikrapštydamas efemeriškame uždarame kiautelyje. Vienintelis išlikęs Lietuvos mokslininkų leidinėlis elektroniniu formatu “Mokslo Lietuva“ nuolatos ragina ypač akademinę bendruomenę burtis, telktis bendriems siekiams, užmojams. Simonui Daukantui itin nepatiktų plika karti realybė, kad 2015 metais buvęs Lietuvos Edukologijos universiteto prorektorius Aivas Ragauskas išdrožė karčią tiesą, jog mūsų istorikai yra silpniausiai publikuojantys mokslinius straipsnius Europoje, ką jau bekalbėti apie bendrus projektus.
Simonas Daukantas įveda griežtą šaltinių atrankos ir viešinimo sistemą. Viską kruopščiai patikrina ir tik tada publikuoja. Itin supyko, kai vienas vokiečių kronikininkas Lietuvą įvardino ne „Litauer“, o „Libauer“, kliuvo ir garsiajam Janui Dlugošui, kuris atvirai menkino lietuvius, klastojo akivaizdžius faktus, nuslėpta tiesa apie Liublino unijos sudarymo aplinkybes. Gimęs tik 1415 metais, jis Griunvaldo kautynes 1410 metais aprašė tarsi pats būtų jose vedęs pulkus prieš Ordiną. Tai itin emociškai įaudrindavo Simoną Daukantą, todėl dar studijuojant Vilniaus universitete lenkų inteligentas Aleksandras Briukneris primygtinai ragino pašalinti jį iš Alma Mater sąrašų. Simonas Daukantas puikiausiai naudojosi esminiu faktoriumi, kad prieš nieką apart liaudis nereikia atsiskaityti.
Simono Daukanto veikaluose surasta vietos ir paminėti 1456 metais šurmuliavusį Skirsnemunės turgų, kur vyko prekyba kailiais, medumi, linais, vašku.
Neveikė tokios institucijos kaip Mokslo taryba, mokslininkų sąjunga, nes jų veikla esant carinės Rusijos administracijos vykdomai politikai būtų užskaityta neligitimia. Tik Jonas Basanavičius 1905 metais kartu su Didžiojo Vilniaus Seimo delegatais įsteigia mokslo draugiją, kuri vėliau tampa taryba, deklaravusia valstybingumo atkūrimo siekius.
Istorikui Simonui Daukantui pažerti konkrečius priekaištus kodėl taip silpnai platinamos jo didaktinio pobūdžio knygelės buvo lengviausia procedūra. Išbarti patį Žemaitijos vyskupą Motiejų Valančių, kad žmonių nepasiekia leidinėliai, elementoriai, maldaknygės, kai tam netgi aukoja savo asmenines santaupas. Neverta pamiršti, kad jis ir mirė, pasak Jono Šliūpo, likęs be globėjo didžiausiame varge, senatvės į kuprą įsimetęs, ant Švenčionių kunigo Ignoto Vaišvilos rankų.
Gairės Lietuvos mokslo prelegentams
Kas dabar pasakys, ar Simonas Daukantas dėl prastokos sveikatos skubėjo kuo greičiau pabaigti savo darbus. Tačiau mes visi žinome, kad jo darbų gausa stebino to laikotarpio Europos humanitarus. Jo universalumas kol kas neturi analogų Lietuvos kultūros istorijoje. Knygelės apie bičių auginimą, apsisaugojimą nuo žaibo, ugnies, apynių naudojimas alui gaminti, pagaliau ūkininkavimo pradžiamokslis turėtų nugulti kiekvieno inteligento knygų lentynose.
Ir dabar bendrojo lavinimo ugdymo įstaigose šalia Joachimo Lelevelio, Zenono Ivinskio privalo būti atskirais skirsniais išskirtas Simonas Daukantas. Man, kaip humanitarui, visiškai nesuprantamas politikų noras pakeisti jo vardą Simono Daukanto inžinerinės gimnazijos iškaboje. Ką tas pakeis? Visos mokslo šakos privalo jungtis, kooperuotis nepriklausomai nuo profesijos, pažiūrų, vertybių. Apie tai Žemaitijos šviesuolis nuolatos minėjo laiškuose Teodorui Narbutui. Nes su tokiu ydingu požiūriu, ką bendro turėtų valdovas Gediminas su technikos disciplinomis sostinėje?
1822 metais išleista “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, 1826/1834 metais – „Istorija žemaitiška“, 1845 metais – „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, 1850 metais – „ Pasakojimai apie veikalus lietuvių senovėje“ yra moderniosios socialinės, kultūrinės, politinės vizijos gairės.
Pasak kultūrologės Brigitos Speičytės, visi Simono Daukanto veikalai pasiūlo išeitis ir surandamos giluminės priežastys. Vėliau tik Maironio poemose romantiškomis godomis prisimenama, kokia buvo lietuvių šlovinga praeitis, karžygiai, liko apgriuvusios, apleistos pilys. Istorija rašyta analizuojant valdovų poelgius, aiškinantis, kodėl liaudis palikta tamsybėje, nes jeigu būtų įgijusi išsimokslinimą, galėjo tapti puikiais išradėjais ( kaip XVII amžiuje raketos konstruktorius Konstantinas Simonavičius), kodėl nebesirūpinta valstybės gerove, sienų apsauga, sunyko amatai, verslai, prekyba… Ir viso to kaltininkė šlėktų Lenkija, lietuviška ponija.
Simonas Daukantas grynino, nedarkė kaip dabar ypač jaunimas, gimtąją kalbą ir žodyną. Regėdamas kaip uždaromas lituanistikos institutas, merdi ir nyksta kultūrinė periodika, kaip ekonomikos ir inovacijų neva profesionalai užsimoja likviduoti Valstybinę kalbos komisiją, žemaičių šviesuolis patirtų šoką.
Iš Daukanto nenuilstamo darbštumo galima išspausti ne vienos paskaitos temą. Atsigręžti į praeitį, savo kilmę, mokėti suderinti indoeuropietišką, graikų, romėnų kilmės teorijas, privaloma steigti Visuotinės istorijos tyrimų padalinį. Neįsikabinti vien į lokalinių vietovių pažinimą, bet žiūrėti per bendrą Europos civilizacijų palikimą, puoselėti archeologiją, muziejininkystę, kraštotyrą. Tačiau tam privalu atrasti lyderį, savanorį, atgaivinti susirašinėjimų su kolegomis, chrestomatijų rinkinių leidybą.
Simonas Daukantas sveikino kalendorių leidėją Lauryną Ivinskį, kuris ir rimtai ketino išleisti pirmąjį laikraštį „Aitvaras“. Deja pritrūko tam resursų.
Piblikuota laikraštyje “XXI amžius”, 2023.10.20. Nr.39-40(2556-2557)
Socialinių tinklų ir Audriaus Sinkaus nuotraukos