Ruslanas BARANAUSKAS, humanitaras
1253 metų liepos 6-ąią Vorutos medinėje pilyje kartu su žmona Morta ir sūnumis Rukliu, Rupeikiu karūnuotas Lietuvos Didysis kunigaikštis Mindaugas. Istorikai ir archeologai iki šiol ginčijasi, kur ši pilis stovėjo, nes žinios apie Lietuvos valstybės kūrimąsi mus pasiekia tik iš slavų bei Ordino kronikų ir metraščių.
Liepos 6-ąją švęsti Valstybės dieną visuomenei pasiūlė profesorius Edvardas Gudavičius savo itin solidžios apimties mokslinėje monografijoje“Mindaugas”. Jame pasiremta lenkų mokslininko Julijaus Latkowskio samprotavimais. Istorijos instituto mokslinis bendradarbis Tomas Baranauskas linkęs šią datą paankstinti – teigia, jog karūnavimas galėjo vykti birželio 29 – ąją. Mat viduramžiais popiežiaus valia Europoje iškilmingos inauguracijos vykdavo tik per svarbias religines šventes. Birželio 29 d. krikščioniškame pasaulyje švenčiama Petro ir Povilo diena. Būtent šią dieną imperatoriumi tapo Frankų imperijos ( Prancūzija) monarchas Karolis Didysis ir kiti garsūs valdovai.
Rimgaudo sūnus Mindaugas tarp aukštų Europos visuomenės sluoksnių buvo gana įtakingu ir sumaniu valdovu, todėl jam turėjo būti suteikti išimtinė privilegija ir dovana priimti karūną iš paties popiežiaus rankų. O Vorutos pilis galėjo stovėti Anykščių rajone Šeimyniškėlių piliakalnyje, ant Palatavio dvaro vietoje esančios kalvelės.
Mokykliniuose vadovėliuose rašoma, kad Mindaugas buvo pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius. Tai nėra tiesa. Iš atskirų genčių ir etninių sričių (aukštaičių, žemaičių, suvalkiečių, dzūkų) Mindaugas sudarė vientisą politinį darinį – valstybę ir pavadino ją Lietuva. Tačiau supratimas, kad esame narsūs ir karingi lietuviai, atsirado tik XIX amžiuje, kilus Nacionaliniam išsivaduojamam sąjūdžiui prieš carinės Rusijos imperiją. Tam lemiamą įtaką turėjo Jonas Basanavičius ir kiti to laiko šviesuoliai.
Pagrindine karine galia ir viltimi apsaugoti baltų žemes nuo Ordino puldinėjimų istorikai Inga ir Tomas Baranauskai įvardija žemaičius. Net ir liaudies dainose aiškiai minima, jog “perkūne, dievaiti netrenk į žemaitį, bet trenk į gudą kaip šunį rudą.“
Žemaitija buvo laikoma vos ne visa etninė Lietuva, netgi Užnemunės teritorija. Ingos ir Tomo Baranausko knygoje “Viduramžių Lietuvos viešpačiai“ minima visa eilė valdovų, buvusių iki Mindaugo iškilimo. Vienas jų – kunigaikštis Živinbudas, perėmė valdžią 1213, ar 1214 metais, žuvus Daugeručiui, Steksei. Vėliau pats žuvo siaubdamas Naugarduką.
Žinomas ir žiemgalių kunigaikštis Nameisis. Užtenka paskaityti Simono Daukanto, Zenono Ivinskio veikalus ir juose surasime nemažai mūsų tautiečiams pirmąkart girdimus vardus kaip Kukovaitis, Žvelgaitis. Pavardės atsiranda vėlesniuose amžiuose ir tik reikia numanyti kokių dar įmantrių vardų būta žinant, kad daugiau nebuvo kito Dausprungo, ar Lengvenio.
Prancūzų keliautojas Pilypas de Mezjeras savo kūrinyje „Senojo maldininko sapnas” 1364 metais aprašė kaip iškilmingai laidotas karalius Gediminas. Su šarvais ir įkapėmis kaip civilizuotos karalystės monarchas. Netgi Lietuvos Didžiosios kunigaiktystės kaldintos monetos valdovus vaizduoja kaip Magnus dux( Didysis valdovas), o Vytautas Didysis skirtinguose šaltiniuose minimas kaip Aleksandras, Witold. Už nuopelnus Griunvaldo mūšyje, sustabdžiusiame Ordino planus veržtis į Rytus, čekai Vytautą Didįjį vadino ir titulavo savo karaliumi. Lietuvos karalystė dar ilgai galėjo būti grėsminga jėga Europoje, jeigu ne lenkų ponų siekis sukurti Abiejų tautų Respubliką.