Per pastaruosius dešimtmečius kaimas taip sėkmingai perėmė miestiečių gyvenimo būdą, kad važiuodamas per Lietuvą retai pamatysi besiganantį gyvulį, nedaug kur sutiksi kieme besikapstančias vištas, o daržus prie namų jau senokai pakeitė akmenukais nubarstyti egzotinių augalų ir gėlių darželiai. Visiškai kitokį gyvenimo būdą propaguoja Gelgaudiškyje įsikūrusi tapytoja Eglė Dragūnaitytė, tvirtinanti, kad laimingų žmonių kasdienybė yra lengva ir visai paprasta.
Nenorėjo gyventi „žmogidėje“
Eglė gimė ir užaugo nedideliame Sudargo miestelyje prie Nemuno. Netoli nuo jo ir tenuklydo – į Gelgaudiškį, kurio pakraštį irgi puošia tos pačios upės krantai. Įsidarbinusi dailės mokytoja, menininkė ilgokai, kaip pati sako, gyveno „žmogidėje“ – daugiabutyje, kur trūko žemės po kojomis, todėl jautėsi tarsi paukštis, uždarytas į narvelį.
Vasaromis su savo draugu Remigijumi Patašium važinėdama po Europą, Eglė negalėjo atsigėrėti, kaip nerūpestingai ir paprastai savo buitį kuria užsieniečiai, prie namų laikantys gyvulius ir auginantys daržus. Lietuviai suprato, kad šveicarų šeimai svogūnų lysvė reikalinga ne dėl to, kad turėtų ką valgyti, o kad matytų, kaip jie auga, veši, kad džiugintų širdį ir teiktų palaimą, kai ant stalo pasideda savo pačių rankomis užaugintą maistą.
„Nereikia galvoti, kad visi šveicarai sėdi bankuose. Matėme, kaip rankine žoliapjove šveicaras pjovė ganyklą: vieną dienos pusę aukštyn kopė kaire koja, kitą – dešine, nes visą laikę reikėjo lipti į kalną. Jo gyvuliukai taip patį stovi tvarte, kurį reikia išmėžti, o karvės prašosi pamelžiamos. Visame pasaulyje žmonės gyvena tuo pačiu darbu“,- tikina Eglė.
Todėl prieš šešerius metus miestelio pakraštyje įsigiję 50 arų negyvenamą sodybą, gelgaudiškiečiai jautėsi tarsi laimėję milijoną. Nuo pat pirmos dienos, kirsdami krūmus ir veždami per pusę amžiaus susikaupusias ankstesnių gyventojų šiukšles, abu žinojo, kad čia augins gyvulius. Jau anksčiau Eglė turėjo pas draugus įkurdintų bičių, tad netrukus aviliai persikėlė po sodybos langais, tvartelyje įkurtuves šventė švelniakailės avytės, o kieme sukleketavo gerklingosios patarškos.
Racionali meilė gyvūnams
Dailės ir rusų kalbos Gelgaudiškio apylinkių vaikus mokanti E. Dragnaitytė tikina, kad gyvuliukai jų sodyboje laikomi dėl grožio, tačiau viskas čia turi savo paskirtį. Avys veda ėriukus, kurie užaugę tampa kepsniais, perlinės vištos ne tik deda kiaušinius, bet ir kieme nurenka erkes, o daržo lysvėse augančias tujas Eglė vadina benzinu. Pardavusi jas, susitaupo pinigų šeimos kelionėms.
Nors į pasaulį meniškos prigimties moteris žiūri per rožinius akinius, suvalkietiška prigimtis ją išmokė skaičiuoti, mat gimė ir užaugo viską skaičiavusio kolūkio pirmininko ir lietuvių kalbos mokytojos, kurios pirmoji profesija buvo buhalterė, šeimoje. O skaičiavimai akivaizdžiai rodo, kad apsimoka ir avis auginti, ir vištas lesinti, net jei pats negali užauginti gyvuliams ir paukščiams pašarų, ir viską turi pirkti.
„Mano meilė gyvūnams yra labai racionali. Yra pasakymas, kad vienas ėriukas išlaiko avį, kitas lieka šeimininkui. Jei mėsą reikėtų pirkti, tiek ėrienos mudu valgyti negalėtume. Vištų įsigijome, kad nereikėtų išmesti maisto atliekų. Net duoną namuose apsimoka kepti, nes tai perpus pigiau, nei sumokame parduotuvėje, nes į kainą įskaičiuojamas ir atvežimas per puse Lietuvos, ir kepyklos pastatų išlaikymas. Ne be reikalo dabar vis daugiau kalbama apie trumpąsias maisto grandines. Mes irgi gyvename savo trumpojoje grandinėje – valgome, ką užsiauginame“,- juokiasi Eglė.
Prie namų nepririša
Šį pavasarį gelgaudiškiečiai praturtėjo dviem naujais gyvūnais. „Mums atsitiko ožka. Dvi“,- gausiam būriui draugų balandžio pradžioje pranešė Eglė ir Regimantas.
Šeima iškeitė mažyles į medų ir pavadino Soba ir Aloja, nes jos turi lašelį Nubijos ožkų kraujo. Eglė įsitikinusi, kad gyvuliukų vardai turi priminti kilmės šalis ir tuos senus laikus, kai jos formavosi. “6 a., Aksumo valstybei susilpnėjus, Nubijoje susikūrė vietos gyventojų krikščioniškosios karalystės: šiaurėje – Mukūra (sostinė Senoji Dongola), pietuose – ALOJA (sostinė SOBA). 11 a.–13 a. pirmoje pusėje abi jos suklestėjo, prekiavo vergais, gyvuliais, geležimi, dramblio kaulu“,- istorines aplinkybes socialiniuose tinkluose draugams paaiškino Eglė.
Ožkos buvo bene seniausia jos svajonė, todėl dabar, grįžusi iš pamokų ar šurmulio pilnų menininkų susibūrimų, ji skuba į tvartelį ir atsisėdusi ant žemos kėdutės valandų valandas gėrisi mažylių straksėjimu ir nenumaldomu noru glaustytis prie šeimininkės. Kelis kartus pastebėjusi, jog toks relaksas ištrina laiko supratimo ribas, Eglė nusprendė, jog užsikrėtė ožkų meilės virusu.
Tačiau kad ir kaip seniai apie ožką svajojo, tapytoja tik tada nusprendė jų įsigyti, kai kaimynystėje įsikūrusi ir tokias pat raguotąsias auginanti jauna olandė sutiko per atostogas ožkas priglausti. Mat atostogos yra šventas Regimanto ir Eglės kelionių laikas.
Šeima stebisi, kai kaime gyvenantys žmonės teisinasi, jog norėtų laikyti gyvulių, bet jie pririša prie namų. Eglė ir Regimantas kiekvieną vasarą automobiliu keliauja po Europą, kad pamatytų, kaip ten gyvena žmonės, aplankytų garsiausias ir gražiausias vietas, neskubėdami apvaikščiotų visus kraštotyros muziejus ir pasigėrėtų nepamirštamais kraštovaizdžiais. Tuo metu jų namus prižiūri vilniečio dailininko šeima – rūpinasi gyvuliukais, laisto šiltnamį, ravi daržus ir mėgaujasi ramiu kaimo gyvenimu. Jų vaikams tos kelios savaitės tampa įdomiausių atradimų laiku, o sodybos šeimininkai negali atsidžiaugti vilniečių stropumu.
„Randame namus kvepiančius pyragais ir dar gražesnius, nei palikome. Visame pasaulyje žmonės keičiasi butais ir namais, tik lietuviai kažkodėl bijo. Gal dėl to, kad esame pernelyg nepatiklūs, o juk tai puikiausias būdas kažkur išvykti. Jei nori, visada randi pagalbą“,- tvirtina moteris.
Siekia palikti Žemę švaresnę
Nors socialiuose tinkluose gelgaudiškiečių šeimos gyvenimo būdas atrodo nerūpestingas, Eglė tikina, kad gyvulių auginimas nėra vien tik džiaugsmas. Pasak dailininkės, tai darbas, kurio negali atidėti rytojui, nes gyvulius reikia prižiūrėti kiekvieną dieną.
Ta priežiūra reikalauja ir nemažai laiko, todėl teptuką į rankas moteris paima vis rečiau. Sako, jog kūryba reikalinga atsipalaidavimui, o dabar jos visas gyvenimas yra kaip nesibaigiantis sielos poilsis.
„Nieko nėra geriau, kai gali užsidirbti darydamas tai, kas patinka, ką mėgsti. Man gražu gyvuliukai, daržai, gėlės. Gražu žiūrėti, kaip noksta uogos, turėti jų daugiau, nei reikia – gali pavaišinti kaimyną. Per vasarą valgome šilauoges. Sako, kam tiek daug krūmų? Kad turėtume nuo pirmos uogos iki užšąlant. Užsiauginus savo, nereikia pirkti, ir tai svarbu ne vien dėl būtinybės taupyti“,- tvirtina Eglė, kuriai kuo toliau, tuo svarbesnė tampa ekologija.
Pasirinkusi tokį gyvenimo būdą, moteris sako suprantanti, jog pasaulio neišgelbės ir vandenynų neišvalys, bet ir nepaliks Žemėje savo nešvarių pėdsakų.
„Nežinau, ar taip gyvenant, mano aplinka taps švaresnė, bet sakoma, kad jei gali kažką padaryti, tai ir daryk – vienu geru darbu bus daugiau“,- įsitikinusi moteris.
Autorės ir E. Dragūnaitytės nuotraukos
Žurnalas “Savaitė. Namuos ir sode”.