Spindinčios menės, išdidūs ponai, grakščiai nusilenkiantys išsipusčiusioms damoms, pasipuošusioms šilkais šnarančiais, aukso siūlais siuvinėtais sijonais – ne pasaka, kurią, atrodo, galima išvysti tik istoriniuose filmuose. Visus norinčius į ją gali pakviesti abipus Nemuno išsidėsčiusiuose dvaruose šeimininkaujanti teatro pedagogė, režisierė ir šokių mokytoja Irma Svetlauskienė. Daugiau nei dešimtmetis Veliuonoje ir Kiduliuose istorinio šokio spektaklius statanti režisierė taip skleidžia žinią apie Lietuvos valstybės didybę.
Suviliojo dvarų didybė
Dideli pokyliai, į kuriuos iš tolimų apylinkių suvažiuodavo kviestiniai svečiai, Lietuvos rezidenciniuose dvaruose buvo kone kasdienybė, o po pasaulį keliaujantys jų savininkai į svečius kviesdavo ir užsienio bei Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų aplinkos žmones. Panemunės miestelių dvaruose yra likę visų Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių pėdsakai: legenda byloja, kad Didysis kunigaikštis Gediminas paskutinį kartą pietavo Raudonėje, po šimtamečiu ąžuolu. Po tuo pačiu ąžuolu pamedžiojęs mėgdavo pailsėti ir kunigaikštis Vytautas.
Todėl nekeista, kad garsas apie pokylius palei Nemuną išsidėsčiusiuose Raudondvario, Veliuonos, Raudonės, Gelgaudų, Jurbarko, Kidulių dvaruose sklido toli už Lietuvos ribų. Išskirtinį statusą tuo laikotarpiu turėjo Raudonės pilis, į kurią Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas kviesdavosi visa Žemaičių kunigaikštystės elitą. Raudonės pilies pokyliuose savo antrąsias puses rasdavo daug garsių žmonių – buvo sakoma, kad parko takai tiesiog alsuodavo aistra, o Meilės alėja susikibusios vaikščiodavo įsimylėjusiųjų poros.
Nuo 16 a. karališkojo dvaro statusą turėjusį Jurbarko dvarą valdė karalienės, garsiausia jo šeimininke buvo Žygimanto II žmona Bona. Kitoje pusėje Nemuno taip pat buvo karališkasis dvaras. Nedideliame Kidulių dvare 1807 m. viešėjo Prūsijos karališkoji šeima Vilhelmas III ir Luizė, pas juos lankėsi Rusijos caras Aleksandras I.
Veliuonos ir Kidulių kultūros centruose dirbanti teatro pedagogė – režisierė, kurios pirmoji profesija yra turizmo administratorė, labai seniai nusprendė, jog smagiausia karališkų dvarų kultūrą perteikti per šokį. Juk šokama buvo visų dvarų pokyliuose – linksmi, greiti, techniškai nesudėtingi linijiniai valsai, rateliai, kadriliai buvo panašūs į smagų žaidimą ir įtraukdavo didelius būrius pokylio dalyvių. O kur dar didinga, be jokių „bumčikų“, spalvinga, su daug potemių ir viražų viduramžių, renesanso, baroko laikų muzika!
Irmos vizijas įgyvendina 2009 metais Veliuonoje susikūrusi istorinio šokio studija „Saltare Festum“, o po kelių metų Kiduliuose atsirado kolektyvas ir kolektyvas „Il ballo della luna“.
Iš pradžių moterys tik šoko viduramžių, baroko epochų istorinius šokius, bet Irma sako visada jautusi, kad to neužtenka. 2013 metais į Veliuoną atvykstantiems turistams istorinių šokių kolektyvas pristatė teatralizuotą ekskursiją „Veliuonos žynio pranašystė LDK kunigaikščiui Gediminui“, sukurtą pagal istorinę valdovo korespondenciją. Po metų Trakų salos Didžiojoje pilies menėje veliuoniškės moterys pristatė poeziją, šokį ir muziką apjungiantį spektaklį, skirtą miesto įkūrėjui, Didžiajam kunigaikščiui Gediminui.
Įkvepia istorinės asmenybės
Kai I. Svetlauskienė susidomėjo istoriniu šokiu, Lietuvoje dar beveik niekas to nedarė. Irma prisimena, kad pirmųjų šokio žingsnelių ir reveransų jai padėjo mokytis „Banchetto Musicale“ vadovė Virginija Jasinskienė, paskui buvo kursai Krokuvoje, o po jų – daugybė vakarų, kuriuos teatro režisierė paskyrė savarankiškoms istorinio šokio studijoms. Tie vakarai tebesitęsia iki šiol, nes kuo daugiau gilinasi į dvarų kultūrą, tuo labiau ji režisierę įtraukia.
Irma neslepia, kad žiūrovus, ypač moteris, labiausiai žavi senoviniai damų kostiumai, tačiau šokėjos juos turi užpildyti turiniu – atgaivinta istorija, todėl vadovė reikalauja, kad moterys ir pačios domėtųsi tuo laikmečiu, kurio šokius šoka, netgi pasirinktų asmenybes, kurias įkūnytų šokdamos.
Didelio susidomėjimo sulaukęs istorinio šokio spektaklį „Barbora“ veliuoniškės skyrė Barboros Radvilaitės, kuriai Žygimantas Augustas padovanojo Jurbarko dvarą, atminimui. Taip buvo pavaizduota didinga ir kartu labai tragiška lietuviškos meilės istorija.
Irmos vizijose jau gimsta grafaitės Emilijos Pleterytės paveikslas. Yra duomenų, kad lietuviškoji Žana D‘Ark lankėsi Raudonėje, todėl kada nors atsiras ir šiai ugningai asmenybei skirtas šokio spektaklis.
„Pastebėjau, kad nemaža dalis lietuvių nežino savo šalies istorijos ir jos herojų, nors jie gyveno spalvingai ir prabangiai. Vokiečių Didysis Magistras kunigaikščio Gedimino žmonai Onai dovanojo siuvinėtas pirštines, brangesnes nei tuo metu kainavo geras žirgas. Pagalvokime, koks karalienės Onos statusas buvo tuometinėje Lietuvoje, kokia buvo jos įtaka, jei nusipelnė tokio didingos šalies valdovo dėmesio?“- kvietė pasvarstyti I. Svetlauskienė.
Režisierė neslepia, kad jai įdomiausia analizuoti istorinių asmenybių gyvenimą – tie žmonės mylėjo, pykosi, paliko tikrus pėdsakus istorijoje, todėl galima juos atkurti ir perteikti taip, kad žiūrovai suprastų šimtmečių dulkėmis užneštą valstybės didybę.
Epochos atspindys – kostiumuose
„Istoriniai šokiai gali sukelti nuobodulį – juk scenoje veiksmas vyksta lėtai, didingai, bet teatrališkumas, kostiumai, tekstas atskleidžia laikmetį, todėl personažai turi perteikti žiūrovams žinutę apie istorinius įvykius, sudominti jais ir mintimis įtraukti į veiksmą scenoje“,- įsitikinusi režisierė.
Irma juokiasi, kad per repeticijas išmokusios visus žingsnelius, apsivilkusios kostiumus moterys šokti nebemokėjo – trukdė sunkūs, ilgi suknelių šleifai, didingi galvos apdangalai. Režisierė įsitikinusi, kad rūbai turi būti kuo labiau autentiški, atspindėti laikmetį, kaip ir Lietuvos tautinis kostiumas – negalima derinti ryškų suvalkietišką sijoną su aukštaitišku nuometu.
„Istorinis kostiumas labai individualus, negali būti bet koks, o tiksliai toks, kokį tuo metu dėvėdavo diduomenė“,- tikina I. Svetlauskienė, pati kurianti šokėjų kostiumus.
Pagal jos brėžinius istorinius rūbus siuva meistrė auksarankė Rasa Eimutienė – toks pat, pasak Irmos, svarbus kolektyvo narys, kaip ir šokėjos. I. Svetlauskienė tikina, kad lengviausia atkurti viduramžių kostiumus, nes jų kontrakcija nesudėtinga, o galvos apdangalai tokie, kokius tik įmano įsivaizduoti moters fantazija.
O štai renesansas – kietas riešutėlis, nes to meto rūbai „su paslaptimis“: korsetai su metaliniu karkasu, vilkimos iškart kelios suknelės su pūstomis puošniomis rankovėmis ir varpo formos sijonais, daug nematomų susegimų.
„Kostiumas diktuoja šokio stilių. Kai skaitai, giliniesi, kitaip supranti istoriją, suvoki, kodėl vyko tokie, o ne kitokie įvykiai. Pavyzdžiui, rokoko stilius stebina įmantriomis formomis, bet reikia žinoti, kad puošnios, smarkiai išpūstais sijonais suknelės nebuvo skirtos daug judėti – damos tik sėdėdavo ir valgydavo, o vyrai jas garbindavo“,- juokėsi Irma.
Neriam į nuotykį!
Kai įvairiausių epochų suknelių I. Svetlauskienės spintoje susikaupė tiek, kad atrodė daugiau nebetilps, režisierė netyčia prasitarė, kad joms reikia atskiro kambario. Ir jį pasiūlė … pilyje šeimininkaujantis Raudonės seniūnas Česlovas Meškauskas. Prieš keletą savaičių šiame kambaryje duris atvėrė Dvaro garderobinė, į kurią Irma kviečia moteris salono pokalbiams. Tada galima ir sukneles pasimatuoti, ir šokio žingsnelių pasimokyti, o pasikalbėjus, išgėrus arbatos – ir nusifotografuoti.
Juk tai toks nuotykis, kurio negalima neįamžinti! O nuotykius Irma ir jos šokėjos iš abiejų Nemuno pusių neabejotinai mėgsta. Pernai į tokį nuotykį istorinių šokių mokytoją ir jos kolektyvus įtraukė dainininkas Liudas Mikalauskas, Sūduvos metams paminėti statęs ambicingą meninį projektą „Sūduvių pėdsakais“. Viena šio pastatymo scena atspindėjo renesanso epochos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės gyvenimą, Bonos Sforcos žemės reformą, o parodyti tai buvo patikėta I. Svetlauskienės kolektyvams. Režisieriaus Gyčio Padegimo patvirtinimas, kad istorinių šokių kolektyvas labai reikalingas scenoje, Irmą privertė verstis per galvą ir padaryti tai, kas atrodė neįmanoma.
Režisierė neslepia, kad darbas su scenos grandais jai patvirtino, jog didingi dalykai gimsta per kasdienius rūpesčius ir didelį nerimą dėl sėkmės. Bet už tai yra atlyginama tarsi iš dangaus nukrintančiomis progomis.
„Galiu pasigirti, kad šokti mokiau patį Prancūzijos karalių“,- neseniai savo socialinio tinklo paskyroje pasidžiaugė O. Svetlauskienė.
Prieš metus, kai Valdovų rūmuose buvo filmuojamas kompanijos „Netflix“ trijų dalių serialas apie Henriko VIII ir Annos Boleyn meilę, Prancūzijos karaliaus dvaro puotoje dalyvavo ir „Saltare Festum“ šokėjos. Jos šoko, o Irma už kadro skaičiavo ir mokė šokio judesių jaunąjį Prancūzijos karalių vaidinusį aktorių Mantą Dirginčių.
Irma džiaugiasi, kad naktys prie istorinių knygų nebuvo praleistos veltui – reikliems istorinę dokumentiką kuriantiems užsienio kinematografams tiko ir jos sukurti kostiumai, ir daug repeticijų bei moterų pastangų pareikalavę istoriniai šokiai.
Tokia šiandieninių dvarų ponių kasdienybė. Norinčių ją išbandyti nėra daug, o „Saltare Festum“ šiuo metu kaip tik ieško… karaliaus! Kviečiami visi norintys juo tapti.
Žurnalas “Savaitė. Namie ir sode”
Nuotraukos I. Svetlauskienės.
