Šventės yra nuostabus laikas, skirtas iš šono pažvelgti į save, pasidžiaugti ta gyvenimo dovana, kurią mums gimstant įteikė Kūrėjas. Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis KĖVALAS linki į gyvenimą tokiu pat giedru žvilgsniu, kokiu į mus žiūri Aukščiausiasis, suteikęs mums galimybę keisti pasaulį ir patirti Kalėdų stebuklą, be kurio neturėtume savojo tikėjimo.
Kalbėdami apie Kalėdas kalbame apie dvasingumą, Dievo vietą mūsų gyvenime. Tačiau Kalėdos tapo reikšminga švente ir tiems, kurie negalvoja apie tikrąją Kalėdų dvasią. Ar ir netikintys turi teisę švęsti?
Kalėdos yra visus sujungianti šventė, mūsų civilizacijos ženklas, tuo mes skiriamės nuo kitų civilizacijų. Šios šventės šaknys labai gilios, jų ištakos – senovės graikų, romėnų pasaulyje, kur švęsta saulės grąža. Krikščionys perėmė šitos datos simbolizmą ir per senųjų kultūrų suformuotas tradicijas švenčia Kristaus, kuris tapo pasaulio šviesa, gimimą. Taip dienos ilgėjimas tampa gražiu simboliu, išreiškiančiu šviesos, gerumo, grožio ilgesį.
Kristus mums, krikščioniams, yra į pasaulį ateinančios šviesos simbolis. Todėl teisę švęsti turi visi. Ir tai labai gražu, nes Kalėdos suartija, suvienija bendruomenę.
Dar neprasidėjus Adventui, fejerverkai paskelbė švenčių laukimą – nušvito aikštės, pailgėjo eilės prekybos centruose. Pirkdami viską iš eilės, apie dvasingumą galvojame mažiausiai. Ar dovanos gali būti dvasingos? Ir kas jums yra dvasingumo pavyzdys?
Dovana yra labai gražus gestas, suteikiantis dėmesį kitam žmogui. Ji atspindi tą žmogų, kuriam yra skirta, bet ir daug pasako apie dovanotoją, kuris ruošdamas dovaną, galvoja apie kitą žmogų – svarsto, kas jam patinka, kas jį pradžiugintų. Dovanos dvasingumas atsiranda per dviejų žmonių santykius. Į tai, ką dovanojame kitiems, visada įdedame dalelę savęs, todėl dovana yra tarsi dviejų žmonių susitikimas.
Tradicija per Kalėdas dovanoti dovanas yra labai graži, nes pats Kristus yra dovana žmonijai – Dievas mums ją įteikė kaip viltį. Pirmiausia – nemirtingumo viltį, kad žinotume, jog su kapo duobe šitos istorijos nebaigsime, nes ji tęsis amžinybę. Ir tai mus įkvepia į guvinimą žiūrėti giedrai, su džiaugsmu ir ramybe, žinant, jog bus viskas gerai, nes esame Kūrėjo rankose. Jis mus aplankė, pažįsta ir laukia mūsų.
Kristaus, kaip dovanos, simbolika atsispindi ir mūsų dovanojamose dovanose. Siekis tapti dovana kitam žmogui ir pačiam Dievui – aukščiausia žmogaus gyvenimo prasmė. Tame ir yra dovanos dvasingumas, nes dovanojimas turi ne tik socialinę antropologinę, bet ir teologinę reikšmę.
Dovanos esmė yra tikrai labai graži, tik kartais mes pernelyg susikoncentruojame į dovanų pirkimą, sureikšminame jas ir perlenkiame lazdą.
Nesunku pastebėti, kad daugelio žmonių vertybės koncentruojasi ties pinigais. Yra pinigų – gyvenu gerai, nėra pinigų – nieko nenoriu, viskas nesiseka. Pinigai tapo savotiška dievybe, valdančia žmogų. Augote šeimoje, kur pinigų ne visada būdavo. Ar dėl to kada nors jautėtės nelaimingas?
Niekada nesureikšminau pinigų trūkumo, nes mes, vaikai, to nesupratome. Ką turėjome, tą turėjome ir pinigai niekada negadino mums nuotaikos. Būdamas neturtingoje šalyje, gali pastebti, kad vaikai, kurie neturi nieko, linksmai žaidžia, nes priima pasaulį tokį, koks jis yra. Nekeldami tokių lūkesčių, kurių mes, susukusieji, sau keliame ir nuo jų kenčiame. Užuot pasidžiaugę paprastais dalykais – prie stalo susėdusia šeima, uždegta žvake, gražiu pokalbiu, graužiamės, kad mūsų stalo indai galbūt ne tokie prabangūs, kaip pas kaimyną.
Pasaulį turėtume priimti taip, kaip priėmė jį Viešpats, gimdamas prakartėlėje. Jis parodė, jog nėra blogo adreso ir blogų aplinkybių, jei į šį pasaulį žiūri kaip į Dievo kūrinį, jo dovaną. Gyvenimas – dovana, tai, ką turi – dovana, ir jei pergyveni, kad dovana nėra tokia didelė, kokia galėtų būti, gali prarasti viską. Kaip pasakoje apie auksinę žuvelę, kur senelė auksinės žuvelės prašė vis daugiau, o liko prie suskilusios geldos.
Tokie norai yra mūsų džiaugsmo vagys, todėl turime save stebėti ir nekelti sau per didelių lūkesčių. Kai norų kartelę užsikeliame labai aukštai, todėl tai, kas turėtų džiuginti, mus liūdina. Tai karštligė, kuriai nereikia pasiduoti.
Gyvenimo tempas greitėja, ne visi su juo suspėjame, dėl to nusvyra rankos, užpuola ligos, kartais net dvasinės. Kodėl taip labai nutolome vieni nuo kitų, tapome priešiški ir pikti – su artimiausiais žmonėmis bendraujame tik socialiniuose tinkluose, nerandame laiko net paskambinti.
Nuo pat savo istorijos aušros žmonija kūrė ritualus, leidžiančius bent trumpam stabtelėti. Galima juos pavadinti disciplina. Laiko disciplina, darbo disciplina, poilsio disciplina visada buvo labai svarbi. Skambantis varpas pranešdavo, jog atėjo maldos laikas – žmogus atidėdavo darbus ir eidavo melstis.
Kai žmonės pradėjo nebevertinti gyvenimo ritmo, kurį geriausia būtų vadinti ritualu, gyvenimas tapo darbų ir rūpesčių virtine. Nebeturime laiko stabtelėti, pabūti su savimi, pailsėti, pasimelsti. Dėl to mums atrodo, kad pasaulis greitėja – net vaikai sako tą pastebintys.
Mūsų protėviams ritmą nustatydavo gamta. Sutemus jie eidavo gulti, švintant keldavo. Žemdirbiams ritmą palaikė būtinybė prižiūrėti gyvulius, nes reikėdavo juos šerti. Bet kai mes atsipalaidavome nuo gamtos, ritmas sutriko. Turime šviesą – galime dirbti per naktį, gyvulių nebeturime, dingo ir ritualai. Liko vienas, ištisinis veikimas, kuris daro gyvenimą sunkiai pakenčiamą. Žmonės pervargsta, jiems nebelieka džiaugsmo, pasitenkinimo, kurį duoda stabtelėjimo momentai.
Juokaudamas sakau, jog tarp dešimties Dievo įsakymų nėra įsakymo „Dirbk“, o „Švęsk“ – yra. Tarsi iš anksto būtų numatyta, jog mes daugiau turėsime problemų ne dėl darbo, o dėl stabtelėjimo. Tai rodo, jog žmogaus prigimtis taip smarkiai linkusi į darbą, kad jis pamiršta sustoti ir pasidžiaugti gyvenimu. O tai labai blogai. Nes jei nesustoji, nepajunti laiko tėkmės – jis visas tarsi dega, ir tai kelia nerimą ir nepasitikėjimą.
Kaip tokioje gyvenimo sumaištyje rasti savyje jėgų sustoti ir pamąstyti?
Siūlyčiau klasikinius vaistus. Pagalvoti, kaip atrodo mano sekmadienis. Ar turiu tokią dieną, kurią tikrai nieko nedarau, skiriu dėmesį šeimai, susėdimui prie stalo. Tai labai svarbus šeimos ritualas, nes susėdus prie stalo su artimiausiais žmonėmis, esi toje bendrystėje, kurią dovanojo pats Dievas.
Antras dalykas – nusistatyti gyvenime tvarką: apsispręsti, kada gulti ir kada keltis. Gal kam keista, kad tokius dalykus aiškinu, juk turėčiau dabar pasakyti, kad reikia melstis. Bet aš pats gerai žinau, kad jei žmogus laiku neatsiguls, rytais nebus ir jo pokalbio su Dievu. Nes ryte, pradėdamas dieną, pasitikdamas būsimus įvykius ir susitikimus su žmonėmis, labai svarbu paprašyti Kūrėjo, kad jis palaimintų eiti per gyvenimą su vėju, su pagava, džiaugsmu. Tam labai reikia energetinio pasikrovimo.
Šiandienis pasaulis turi atrasti maldos, ritualo ir pasikrovimo reikšmę. Sutvarkius gyvenimą, pagavus jo ritmą, mes grįšime į tą vidinę harmoniją, kurios ilgimės ir pagal kurią viskas yra sukurta. Mes tos kūrinijos dalis, bet turėdami laisvę daryti arba nedaryti, pasirenkame gyventi kaip norime, o ne gerbdami tvarką, kuri žmogui yra privaloma.
Pirmasis prabilote apie tikėjimo kultūrą. Kiek Lietuvoje jos yra, kokios reikėtų ir kodėl tikėjimas kaip vertybė mūsų šalyje vis dar yra tik žmogaus asmeniniu reikalu?
Tai sovietmečio palikimas, kai buvo bandoma bažnyčią suvaryti į zakristiją – tikėjimui buvo draudžiama plisti už šventoriaus ribų. Aiškindavo, jog tai nemoksliška, nemodernu, šviesus naujos kartos žmogus negali remtis viduramžių išmislais.
Dar ir šiandien jaučiame tokio mąstymo padarytus nuostolius, nes katalikų tikėjimas negali būti privačiu reikalu. Tai kažkokia kita religija, nes krikščionybė kalba apie bendrystę. Jei žmogus užsidaręs, jis nėra giliai tikintis – gal ir gerai galvoja apie religiją, remiasi gražiais jausmais, bet jis nepraktikuoja krikščioniškojo tikėjimo. Tikėjimas praktikuojamas bendrystėje su Dievu ir žmonėmis.
O blogiausia, kad mums labai trūksta tikėjimo žinių. Esame išsilavinę, turime daug matematikos, chemijos, biologijos, istorijos žinių, bet apie savo tikėjimą, kaip Vakarų civilizacijos kietąjį diską, visų vertybių pagrindą, dažnai neturime jokio supratimo, arba suprantame jį pirmosios Komunijos žinias įsisąmoninusio vaiko lygiu.
Neaugome, negilinome savo tikėjimo žinių, todėl tos vaikiškos kelnaitės dabar mums spaudžia, tikėjimas atrodo primityvus, infantiliškas dalykas. Visur kitur augome, ugdėmės, o tikėjimo pažinimą apleidome. Nekeista, jog nežinome, nesusimąstome kiek mūsų tikėjimas turtingas, kiek daug jame filosofijos, išminties, todėl religija mums atrodo nepatraukli.
Kai žmogus laikosi nuomonės, jog tikėjimas yra tik asmeninis reikalas, jis nepatiria to džiaugsmo, kurį tikėjimas iš tiesų duoda – bendrystės džiaugsmo. Bendravimas duoda impulsą, norą būti kartu, dalintis savo gyvenimais. Tikėjimas nėra tik mano paties santykis su Dievu. Didieji Dievo įsakymai mums sako apie trejopą santykį: liepia mylėti Viešpatį savo Dievą, savo artimą ir save patį.
Lietuvoje turime labai daug pakrikštytų žmonių, apie 80 proc. šalies gyventojų – katalikai. Bet praktikuojančių katalikų yra labai nedaug. Šventąsias Mišias sekmadieniais švenčia tik 5 – 7 proc. žmonių. Jungtinėse Amerikos valstijose praktikuoja 30 proc. katalikų, o kaimyninėje Lenkijoje – dar gerokai daugiau. Taigi puoselėdami savo tikėjimą, dar ilgai turėsime ką veikti.
Sakoma, kad žmogus gimsta ir Dievas jam uždeda kryžių. Jūs raginate žmonės į gyvenimą žiūrėti kaip į dovaną: džiaugtis kiekviena diena, daryti gerus darbus. Ko daugiau žmogaus gyvenime matote – dovanos ar kryžiaus?
Kiekvienas žmogus turi savo kryžių. Viešpats kviečia žmogų į pasaulį baigti jį kurti. Pradžios knygoje sakoma, kad žemė buvo dyka – Dievas paliko ją tarsi nebaigtą kurti. Galėčiau priekaištauti Viešpačiui, kad jis nebaigė savo darbo, tokiu kvietimu pasmerkdamas mane, trapų ir ribotą žmogų, kančiai. Nes gyvenimas žmogui dažniausiai reiškia sunkų darbą, prakaitą, vargą pelnantis sau duoną.
Bet Dievo duotas kryžius gali būti dvejopas. Arba žmogus mato tą išbandymą kaip galimybę augti ir tobulėti, ieškoti išeičių ir kurti sau gražesnį gyvenimą. Arba priima kryžių kaip naštą ir pasmerkimą, todėl liūdi, kad jo gyvenimas nesusiklostė ir reikia taip sunkiai vargti.
Viskas priklauso nuo požiūrio. Visos psichologinės knygos sako mums, jog norėdami, kad keistųsi mums nepatinkanti tikrovė, turime keisti požiūrį. Keisti požiūrį į tikrovę, kuri tave supa, iš tiesų yra Krikščionybės žinia, Kalėdų žinia. Pakeitus požiūrį į savo gyvenimą, imi keistis ir pats.
Tie žmonės, kurie tikėjo, kad įmanoma pakeisti pasaulį, savo širdies galia mums padovanojo geresnio pasaulio versiją: sukūrė ligonines, slaugos įstaigas, išvystė mokslą, kultūrą ir meną, pastatė universitetus, įtakojo ekonomiką ir politiką. Jie sukūrė Vakarų civilizaciją, kuri gyvuoja jau daugiau kaip 2000 metų. Visi mes turime galią įtakoti ir keisti. Kai žmogus tą galią įkūnija, prasideda Kalėdų stebuklas. Bet kad tai vyktų, kiekvienam mūsų reikėtų išgirsti Jono Krikštytojo padrąsinimą taisyti Viešpačiui kelią.
Kas tie kalnai ir kalneliai, kuriuos Jonas Krikštytojas ragina nulyginti? Kiekvienas turime peržiūrėti savo gyvenimą, įvertinti, ar nesame pernelyg teisuoliški, ar susitvarkome su savo puikybe, ar gyvename taip, kad kitas žmogus rastų kelią į mano širdį, ar dovanojame kitam viltį ir padrąsinimą.
Tik įsivaizduokite, kas būtų, jei žiūrėtume į pasaulį kaip į žmogui skirtą naštą – kaip mums atrodyti Kristaus gimimas? Mergelei Marijai teko pats sunkiausias pasitikėjimo Viešpačiu išbandymas. Ji klajojo po pasaulį, neturėdama kur prisiglausti, buvo priversta gimdyti tvarte, baisiomis antisanitarinėmis sąlygomis – dabar sakytume, kad abu buvo pasmerkti. Bet šią Kristaus gimimo istoriją laikome gražiausia pasaulio istorija, nes žiūrime į ją kitaip – džiaugiamės, kad pats Kūrėjas mus aplankė.
Naujas požiūris, kurį mums padovanojo Viešpats, ir yra mūsų išbandymų, sunkumų ir problemų sprendimo raktas. Todėl noriu palinkėti visiems išgyventi Kalėdas kaip dovaną. Žiūrėti į pasaulį Viešpaties akimis, kaip jis su šypsena į mus žiūri, siųsdamas padrąsinimą tokiu pat giedru žvilgsniu žiūrėti į kitus ir į savo Tėvynę. Ir pasitikėti, jog viskas bus gerai, nes Dievas su mumis – tokia yra Kalėdų žinia.
“Šilalės artojas”, 2021