Iškart prašau šį mano straipsnį priimti kaip nuomonę arba požiūrį, su kuria galima sutikti, bet galima ir nesutikti. Nežadu prieštarauti tiems, kurie sako, kad Lietuvoje žmonės dar niekada taip gerai negyveno, kaip dabar. Pati taip galvoju, nes dar puikiai atsimenu sovietmetį ir tuščią univermagą, prie kurio gavus prekių stovėdavo daugiau žmonių, nei dabar susirenka į piketus ar mitingus. Bet… Kai turime visko, norime dar daugiau, ir tai nėra joks blogis.
Nes reikia ne daugiau dešrų ir mėsos vyniotinių parduotuvėse, ir ne auksinių šaukštelių indaujose. Reikia dėmesio žmogui, o dėmesys nėra pinigai, kad ir kokia forma – pašalpų, pensijų ar algų juos begautume. Taip, uždirbame per mažai, bet vartoti irgi galėtume mažiau, nes namuose susikaupė nereikalingų daiktų kalnai anaiptol neliudija gero gyvenimo.
Dėmesys yra visai kitos materijos dalykas. Žmonės pasijunta blogai, kai supranta, kad yra ignoruojami. Kai valdžia – vyriausybė, savivaldybė ar įmonės vadovas ( priklausomai nuo situacijos) daro tai, ko niekam nereikia, bet sureikšmintai teigia, jog viskas „vardan Lietuvos“. Kai mūsų pinigus, privaloma tvarka paimamus 20 proc. nuo atlyginimų, išmeta į balą, kad įgyvendintų kokį bokštelio projektą, kurį pamiršta kitą dieną po juostelės perkirpimo ir nuotraukų atspausdinimo vietiniuose laikraščiuose. Tik nesakykite man, kad bokšteliai statomi už Europos Sąjungos pinigus, nes tai tie patys, mūsų pinigai.
Na štai, galime džiaugtis: po dviejų Skirmanto Mockevičiaus valdymo kadencijų turime stotį už 2,5 mln. eurų ir elektrinius autobusus už milijoną. Nesvarbu, kad jie negali važiuoti į jokį kaimą, todėl malasi pirmyn – atgal po miestą, šeštadieniais dar nuveždami ir miesto močiutėles į Santakos turgų. Kelionės už eurą per mėnesį neabejotinai yra gerai gyventojams,. Bėda, kad nelabai gerai rajono biudžetui, nes kai savivaldybė sumokės dotacijas Autobusų parkui, liks mažiau lėšų viskam – gatvių apšvietimui, miesto tvarkymui, renginiams, net sveikatos apsaugos įstaigoms paremti, todėl pas specialistus gali tekti laukti ne mėnesį, o dar ilgiau. Prisimenate – nemokamų pietų nebūna, tik sūris spąstuose.
Už prabangos – mirštančio miesto vaizdas
Užtat galime vaikščioti aukštai iškėlę galvas, ir girtis kauniečiams, kad turime prašmatnesnę stotį nei jie. Nesvarbu, kad jos peronas didžiąją dienos dalį tuščias, nes pravažiuojančių autobusų nuolat mažėja, o mikriukai, kurie Rojaus keliu veža mus į antrą pagal dydį Lietuvos miestą, keleivius įlaipina aikštelėje už apleistos pievos. Mirštančio miesto vaizdelis.
„Neturėjom stoties, buvo blogai, dabar turim, jums vis tiek blogai. Kada bus gerai?“- girdžiu piktinantis oponentus. Kažkodėl kaskart, tai perskaičius, man kyla abejonių, kad tokius komentarus rašo Jurbarke gyvenantys žmonės. Jiems norėtųsi pasakyti, kad nei man blogai buvo tada, nei blogai dabar, nes gyvenau ir galėčiau dar ilgai gyventi išvis be autobusų stoties. Bet jei ji jau yra, ir dar yra brangus „Žaliojo regiono“ projektas, pagal kurio planus važiuojantys autobusai išlaikomi iš mano ir jūsų sumokėtų mokesčių, bent jau maršrutų grafikai galėtų būti taip sudaryti, kad pramonės rajone dirbantiems žmonėms į darbą nereikėtų važinėti savo automobiliais. Pritaikyti maršrutą prie žmonių darbo valandų, matyt, valdininkams yra per sunki užduotis.
Valdžios projekto tikslas – išvalyti griuvėsius
Pasvarstyti, kam reikalingas kritinis mąstymas, ir ką jis duoda žmogaus supratimui, privertė diskusija apie valdžios planus išvalius „Gandriuko“ griuvėsius mieste įrengti dar vieną žaliąją zoną. Kad tą ruošiamasi daryti, girdėjau seniai, nes naujoji senoji valdžia nebeturi jokių idėjų, kaip sutvarkyti šią Dievo pamirštą teritoriją. Nors gal ir supranta, kad dar vieno parko Jurbarkui tikrai nereikia.
O ko reikia? Vieni nori baseino su SPA, kiti piktinasi, kad į jį niekas neis. Kažkodėl pastarieji iš anksto žino, kad baseinas neišsilaikys ir dėl to teks mokėti savivaldybei. Darosi apmaudu, kad ne tik trečią kadenciją išrinktas meras nebeturi jokių ambicijų, bet dar ir miestiečiai gieda jam pritariančią giesmelę. Pagėgiai, Rietavas pasistatė baseinus, seniai jį turi už Jurbarką gerokai mažesni Šakiai, Šilalė. Prieš savaitę lankiausi Prienų baseine. Teko laukti eilėje, nes neužteko persirengimo spintelių, o vakare eilė nusitęsė kone iki automobilių stovėjimo aikštelės. Kodėl Prienuose žmonės supranta aktyvaus laisvalaikio praleidimo reikšmę, rūpinasi sveikata, o Jurbarkui to nereikia? Nes nereikia mūsų valdžiai – ne tik Skirmantui Mockevičiui, nereikėjo ir ankstesniems merams. Tokios apverktinos mūsų valdžios tradicijos.
Apie ambicijas. Teisybę pasakius, rezervuotai žiūrėjau į Šilalės valdžios užsispyrimą bet kokiais būdais gauti lėšų universalaus sporto centro statybai. Dėl to vos nesugriuvo pavyzdžiu visai Lietuvai rodoma „Tauragė+“ strategija. Bet buvęs Šilalės meras užsispyrė, ir lėšų gavo – tam pasitarnavo pandemija ir valstybės ekonomikos gaivinimo planas.
Baseiną Šilalė turi, ir jis visai neblogai pats save išlaiko. Problemų buvo atsiradę tik pernai, prasidėjus energetinei krizei. Bet Šilalė jau pasistatė 950 kW galios saulės elektrinių parką, kuris aprūpins pigia energija visas seniūnijas. Saulės baterijos jau stovi ir ant visų rajono gimnazijų, meno mokyklos, to paties baseino stogų, todėl nauja krizė jiems nebebus tokia baisi. Mūsų valdininkai geriau palieps išjungti gatvių apšvietimą, bet nepakrutins subinių, kad kas nors pasikeistų ir žmonėms būtų geriau.
Universalus sporto centras su 500 vietų žiūrovų sale ir net mini viešbučiu, kuriame galėtų apsigyventi treniruotis atvykę aukšto lygio sportininkai ir jų treneriai, Šilalėje jau stovi. Visa tai kainavo labai daug, beveik 5 mln. eurų. Pritariu tiems, kurie sako, kad tokia investicija niekada neatsipirks, juo labiau, kad pusės pinigų teko ieškoti rajono biudžete. O jis dar mažesnis už Jurbarko.
Kaimynai stato arenas, mums užtenka sporto salės kiauru stogu
Bet tikra ambicija buvo net ne sporto centras. Šią vasarą Šilalės politikai iš paskolos įstaigai skyrė dar 200 tūkst. eurų, kad universaliame sporto centre būtų įrengtas geriausias vakarų Lietuvoje vaikų batutų parkas. Jo reikia ne tik Šilalės vaikams, garantuoju, kad netrukus ten vešime ir savo mažuosius, mokėsime pinigus ir džiaugsimės jų krykštavimu. Gal tie 200 tūkst. eurų kada nors ir atsipirks, o gal ir ne, bet įstaiga generuos lėšas, kurios padės jai išsilaikyti.
Šakių savivaldybė įgyvendino projektą, kurio lėšos buvo skirtos autobusų stotelėms apšviesti. Prie kiekvienos pakelės stotelės įrengė šviestuvus su saulės baterijomis. Atrodo, menkniekis, bet mūsų rajono vaikai autobuso į mokyklą laukia aklinoje tamsoje, o daug kur – dar ir ant lietaus.
Jei tiems, kurie sako, kad Jurbarkas gražus ir viskas gerai, tikrai yra viskas gerai, negaliu prieštarauti. Bet aš matau, kad didžiausia mūsų bėda yra kritinio mąstymo stoka. Ir ji kamuoja ne tik tuos, kuriems į viską nusispjauti, net jei dega kaimyno stogas. Nemažai mūsų politikų laikosi nuomonės, kad „valdžia žino geriau“. Pirmą kartą šią frazę išgirdau pati būdama savivaldybės taryboje, kai prabangių kostiumėlių demonstruotoja iš socialdemokratų frakcijos paaiškino, kodėl nebalsavo už vienos miesto vidurinės mokyklos išsaugojimą.
Valdžia geriau žino tik tai, ko reikia jai pačiai, o ko reikia mums, mes ir turėtume pasakyti. Taip, kad išgirtų ir nedrįstų prieštarauti. Bet tam reikia nebijoti tapti pilietiškais.