Prie kai kurių temų gyvenimas verčia grįžti, ir tik dėl to, kad Jurbarko savivaldybė „nežino“, kas yra jos teritorijoje ir nemato vietų, kurios verkiant prašosi tvarkomos. Šešiasdešimt metų panemunės lankoje gulinčio sovietinio stabo postamento niekas net nesiruošia išvežti, nors akivaizdu, kad jo likučiai guli pėsčiųjų ir dviračių tako vizualinėje zonoje.
Jurbarkų seniūnijos seniūnas Audronis Kačiušis tvirtina apie jo seniūnijos teritorijoje, ties Naujasodžių kaimu, gulintį Stalino paminklo postamentą niekada negirdėjęs ir jo nematęs, nors tako pakraščiai kasmet bent kartą ar du nušienaujami.
„Lanka yra privati, mes jos netvarkome“,- vos išgirdęs klausimą, pareiškė seniūnas. Kieno bebūtų lanka, Stalino paminklo postamentas tam žmogui tikrai nepriklauso. O gal reikėtų visuomenininkams pastatyti lentelę su užrašu: „Čia stovėjo STALINAS“?
Priminsime, jog “GyvenuJurbarke.lt” daugiau kaip prieš mėnesį rašė, kad „tautų vado“ Stalino postamentas iš miesto skvero buvo išvežtas maždaug 1962 metais. Tada kolūkių fermų statytojai „destalinizacijos“ programą įvykdė už 100 rublių, šiais laikais sovietinių stabų pašalinimas iš akiračio kainuoja dešimtis tūkstančių eurų.
Jurbarkietė istorikė Danguolė Juščienė patvirtino, kad betoninis postamentas Nemuno lankoje gali būti nuo paminklo Stalinui. Jos duomenimis, nuverstą paminklą dalimis krovė į sunkvežimį ir vežė prie žydkapių. Stalino biustą su liemeniu įvertė į Nemuną – vienas mokinys jai net pasakojo, kad buvo iki jo priplaukęs ir užlipęs.
„O čia, lankoje, gali būti apatinė paminklo dalis – postamentas“,- pripažįsta Jurbarko istorija ypatingai besidominti mokytoja.
D. Juščienės archyve yra rajono laikraščio iškarpa, kurioje žurnalistas Vytautas Kvedys užrašė savo dėdės, rezistencinio pasipriešinimo dalyvio Adolfo Kvedžio pasakojimą. A. Kvedys dirbo Jurbarko tarpkolūkinėje statybos organizacijoje. Vieną 1962 metų vasaros dieną jo brigadą paleido iš darbo anksčiau, bet vyrams liepė vakare susirinkti, atsinešti laužtuvus ir kūjus. Nei vienas nenujautė, kokia bus naktinė užduotis.
Pasakojime rašoma, kad laužtuvai smigo į skulptūrą tarp armatūros lyg tarp šonkaulių, o postamentą vertė traktorius, bet vienas nieko nepadarė – teko kviesti melioratorių „stalinecą“
Pasak A. Kvedžio, sudaužytą į gabalus skulptūrą ir postamentą vyrai sukrovė į sunkvežimį ir išvežė nežinoma kryptimi. Jis tik girdėjo, kad išvertė į Nemuną ar į duobę prie Imsrės.
Rašoma, kad darbą Stalino „laidotojai“ baigė tik ankstyvą rytą. „Iš karto mums užmokėjo 100 rublių, kuriuos paaukojome „gedulingiems pietums“. Tą dieną nereikėjo dirbti nei mums, nei mūsų brigados moterims“,- sakė V. Kvedžio dėdė Adolfas.
Keista, kad postamentas iki šiol voliojasi kone prie pat pėsčiųjų tako. Neaišku, ir kur yra kiti sovietinių stabų skulptūros. Istorikės D. Juščienės duomenimis, Lenino skulptūra buvo nuvežta saugoti į Vinco Grybo muziejų, ilgam įkurdinta pagalbinėse patalpose. Tačiau Rasa Grybaitė tai neigia. Pasak dailininkės, muziejuje buvo saugomas tik Vinco grybo sukurtas paminklas Vytautui.
Jurbarko savivaldybė, po atkaklaus raginimo, viena paskutiniųjų ėmėsi griauti ir paminklus sovietų kariams. Nors tokia iniciatyvą per Lietuvą pradėjo ristis nuo pat Rusijos agresijos Ukrainoje pradžios, Jurbarko savivaldybės taryba apsisprendė tik rugsėjo pabaigoje. Viešojoje erdvėje buvo detaliai parodyta, kaip griaunami ir daužomi pokariu žuvusiems sovietiniams kariams pastatyti paminklai, tačiau niekas viešai neskelbė, kiek tai kainavo rajono biudžetui. Ogi nemažai – beveik 26 tūkst. eurų.
Brangiausiai atsiėjo Raudonės pilies prieigų išvalymas. Jurbarko savivaldybės administracijos direktoriaus ataskaitoje nurodyta, kad už tai sumokėta 10597 Eur. Jurbarko karių kapinių „desovietizacija“ buvo pigesnė – sumokėta 5162 Eur. Iš Seredžiaus karių kapinių paminklas išvežtas už 4803 Eur, Viešvilės „išvalymas“ savivaldybei kainavo 4719 Eur. Už akmeninės lentos pašalinimą Rotulių kaime teko sumokėti 300 Eur, o Pašvenčio ir Antšvenčių kaimuose buvusių paminklinių akmenų išvežimas atsiėjo po 200 eurų.
Sumokėta karališkai, ypač žinant kad nei vienas paminklas į Grūto parką iš mūsų rajono neišvažiavo. Kliausimas, ar po daugelio metų nerasime jų kur nors numestų.
Gegužės 1-ąją įsigaliojo totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo draudimas, sudarantis galimybes iki galo išvalyti viešąsias erdves nuo sovietinių simbolių – paminklų, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimų.
Ne vėliau kaip per mėnesį savivaldybės turės pranešti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui apie jos teritorijose esančius viešuosius objektus, kuriuose bet kokia forma įamžinti ar atvaizduoti asmenys ar simboliai, propagavę sovietinę ideologiją.
