Į Baltijos kelią – istoriniu autobusu

Lietuvai minint Baltijos kelio 35-metį, sostinės širdyje vyko koncertas „650 km laisvės“. Būtent tokio ilgio grandinė nusitiesė 1989 m. rugpjūčio 23-iąją, rankomis tarsi nepajudinamai sienai susikibus lietu­viams, latviams ir estams, pasiryžusiems visomis priemonėmis kovoti už savo valstybių laisvę. Tuo pačiu autobusu, kuris prieš 35 metus vežė šilališkius į Baltijos kelią, nuo Talino per Rygą į Vilnių bendraminčius vežė Šilalės rajono ūkininkas Jonas Baublys. 

Surengti istorinių automobilių žygį „Baltijos kelias-35” pakvietė senovinių automobilių klubas „Klasika”, siekiantis priminti visuomenei vieną reikšmingiausių įvykių, atkuriant Baltijos šalių nepriklausomybę. Dalyvauti istoriniame žygyje buvo kviečiami visi senovinių automobilių entuziastai, galintys važiuoti iki 1989 m. pagamintomis ir senesnėmis transporto priemonėmis – pasak organizatorių, kad visų trijų Baltijos šalių gyventojai pamatytų, kokiais automobiliais buvo važinėjama 1939-aisiais, kai buvo sudarytas Molotovo – Ribentropo paktas, ir kokiais žmonės vyko į Baltijos kelią po 50 metų, 1989-aisiais.

Žygis Baltijos kelio 35-osioms meti­nėms paminėti rengiamas­ rugpjūčio 20-24 d., automobi­liai­ iš Talino per Rygą pajudėjo į Vilnių. 

Autobusas „LAZ 699R“, kuriuo šilališkiai važiavo į Baltijos kelią 1989-aisias, buvo dar visai naujas, pagamintas vos prieš metus. Jį buvo įsigijęs tuometis Padievaičio tarybinis ūkis. Tokie autobusai buvo pritaikyti atlaikyti ilgas keliones, todėl naudoti tarpmiestiniam susisiekimui arba ekskursijoms vežioti. Lvovo autobusų gamykloje 1978 m. pradėti gaminti „Lazai“ buvo gaminami iki 2002 m.

„Nupirkom autobusą, kad ne­­parduotų į metalo laužą. Ži­no­jom, jog juo buvo vežami šilališkiai į Baltijos kelią, tai išsaugojom dalį savo krašto istorijos“,– tikina ūkininkas, jau ne kartą šiuo autobusu rengęs ekskursijas ir pats keliavęs su šeima. Jis juokauja, kad didžiuliame, 43 sėdimų vietų autobuse, galėtų tilpti beveik visi Sauslaukio kaimo gyventojai.

Pasak J. Baublio, važiavimas senuoju „Lazu“ yra kitoks, nei dabartiniais autobusais. Nors komfortu jis nedaug nusileidžia šiuolaikiniams autobusams, juo nepaskubėsi.

„Savotiškas jausmas, sugrįžta jaunystės sentimentai“, – juokiasi ūkininkas, kaip pats sako, užsikrėtęs senovinių automobilių liga. 

J. Baublio mechaninėse dirbtuvėse atnaujinta ne tik visa autobuso techninė dalis, bet ir salonas: naujai pertrauktos sėdynės, pasiūtos užuolaidėlės, takas ištiestas nauja kilimine danga. Ūkininkas neabejoja, jog toks atnaujintas autobusas atlaikys pusant­ro tūkstančio kilometrų kelionę nuo Sauslaukio iki Talino ir atgal per Rygą į Vilnių.

Taip pat prieš išvykstant jis pasirūpino Baltijos kelią primenančiais plakatais, o autobuso saloną papuošė istorinėmis Baltijos kelio nuotraukomis. Jose J. Baublys tikėjosi rasti ir savo „Lazą“, tačiau neatskyrė – per tiek metų ne kartą pasikeitė ne tik autobuso valstybiniai numeriai, bet ir jo spalva. 

Įdomiausia, kad ši „senolio“ autobuso kelionė į Baltijos kelią yra jau trečia. Be to, pasak ūkininko, jis buvo naudojamas ir Vievyje filmuojant dokumentinį filmą apie Baltijos kelią.

J. Baublys apgailestauja, kad prieš 35 metus pats Baltijos kelyje nestovėjo. Ką tik buvo vedęs, rūpinosi kuo greičiau įsikurti.

„Bet dabar tokios progos nepraleidau. Ką gali žinoti, gal daugiau tokio žygio nebus“, – svarsto sauslaukiškis, prieš Žolinę entuziastingai rinkęs kelionei kompaniją. 

Autobusas „LAZ 699R“ kol kas neturi istorinio automobilio statuso,­ nors ir yra pagamintas daugiau nei prieš 30 metų. Pasak jo­ savininko, tam trūksta nedaug, tik keleto originalių de­talių, bet kelionei Laisvės keliu tai jokios įtakos neturės. 

J. Baublio kolekcijoje – per tris dešimtis senovinių­ automobilių. Mu­zie­jumi jau galinčio tapti sandėlio priekyje – amerikietiškas „Cadilac“ ir rusiška vyriausybinė „Čaika“, greta – toks pat, tik kuklesnis apsaugos automobilis. Nei vienos, nei kitos paskirties „čaikos“ anuomet sovietų sąjungo­je eiliniam tarybiniam piliečiui nusipirkti nebuvo galima.­ Apsaugininkų automobilių bu­vo pagaminta 28 tūkst. vienetų, o vyriausybinių – vos 1100, todėl net ir kolekcijose tokių senovinių automobilių nėra daug.

Taip pat J. Baublio senųjų­ automobilių garaže surikiuota­ ir daugybė įvairių modelių „žiguliukų“, „moskvičiukų“, o kiek yra skirtingos paskirties „gaziukų“ – sunku ir suskaičiuoti. Rodo jis ir rusiškų karinių mašinų, paliktų iš Lietuvos pasitraukus rusų armijos dali­niams, ir visų kartų jaunimo svajone prieš daugiau nei 30 metų laikytą motociklą „Java“. Eidamas pro savo istorinius automobilius, ūkininkas meiliai juos glosto žvilgsniu ir nepamiršta paminėti, iš kur gautas, kas juo važiavo, kam buvo naudojamas. Nemažai automobilių į Sauslaukio kaimą pateko iš gretimų kolūkių, buvo nupirkti ar gauti iš buvusių Šilalės įstaigų, perpirkti iš galėjusių juos privatizuoti asmenų. Tarp jų pagarbiai stovi ir paruoštas važiuoti Jono pirmasis automobilis – ant­ram gyvenimui prikeltas buvęs labai madingas „septintukas“ („VAZ 2107“).

Visi automobiliai, pasak J. Baublio, yra važiuojantys, turi valstybinius numerius, pažy­mė­tus specialiais ženk­lais. To­kie numeriai suteikia senovinio automobilio statusą ir įpareigoja savininką jį naudoti tik savo malonumui, paro­dose ar šventėse,­ bet jokiu būdu ne komerciniuose ren­giniuose.

J. Baublio mechaninėse dirbtu­vėse atnaujinimo­ laukia ar jau yra pradėti remon­tuo­ti dar bene dešimt istoriniais galinčių tapti automobilių. Štai baigiamas tvarkyti 1962 m. pagamintas sunk­vežimis „GAZ-53“, remontuojamos dvi senu­tėlės „Pobedos“, autobusas „PAZ“, o „kubane“ – autobusiuku „KAVZ“, kurio durys buvo atidaromos specialia­  štanga, jau būtų galima leistis į kelią. Jei „paziukai“ iki pat šio šimt­mečio pradžios buvo klasikinis vietinio susisiekimo transportas, tai 22 vietų „kubanė“ dažniausiai į mokyk­lą vežiodavo nuošaliausiuose kaimuose gyvenančius vaikus ir fermų darbininkus.

J. Baublys neslepia daug kartų girdėjęs raginimą kurti senųjų automobilių muziejų, tačiau ūkininką vis sulaiko mintis, jog Sauslaukis yra toli nuo pagrindinių kelių ir kažin, ar atsirastų­ norinčiųjų taip toli važiuoti į juos­ pažiūrėti. Visgi jis neabejoja, kad istoriniai automobiliai niekada nepasens, ir kuo daugiau metų praeis nuo jų pagaminimo, tuo įdomesni jie atrodys būsimoms kartoms. 

“Šilalės artojas”, 2024 m. rugpjūčio 23 d.