Vasara persirito į antrą pusę, bet laukuose ir miškuose dar nesijaučia artėjančio rudens. Kol rytais nėra ūkanų, o vakarai šilti ir saulėti, smagu braidžioti pievomis, gėrėtis vasaros spalvomis ir kvapais, ir žinoma, prisirinkti žolelių arbatoms ir gydomiesiems vaistažolių mišiniams. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Augalų biologijos ir maisto mokslų katedros jaunesnysis mokslo darbuotojas dr. Marius Lasinskas tvirtina, kad iki Žolinės augalai išsaugo visas savo naudingąsias savybes.
Gamta kaip mama – priglaus ir pagydys
Dvi knygas – „Vaikai vaistažolių pasaulyje“ ir „Vaistažolių pasakos. Ir sveikatos receptai visai šeimai“ išleidęs mokslų daktaras įsitikinęs, kad augalai yra tie vaistai, kuriuos mums dovanoja gamta, tik reikia žinoti, kaip jais pasinaudoti. „Žolinčių akademijos” viceprezidentas pats augina ir renka vaistažoles, gamina vaistažolių mišinius, konsultuoju, skaito paskaitas ir veda praktinius užsiėmimus, todėl jo pamokymų klausytis ne tik įdomu, bet ir naudinga.
Žolininkas, pasak M. Lasinsko, turi žinoti tris svarbiausias taisykles. Į pievas, laukus, miškus – tik geros nuotaikos ir švaria sąžine. Gamtos užaugintos vaistažolės yra žmogaus pagalbininkės, todėl atėjus žoliauti, pirmiausia reikia padėkoti motulei gamtai. „ Mūsų padėka yra geri darbai. Surinkęs šiukšles padėkosi gamtai, tada ir vaistažolės daug geriau padės“,- įsitikinęs žolininkas. Bet svarbiausia, pasak jo, nepulti pjauti visų žolelių iš eilės ir nesinešti glėbiais namo. Pasiskini tris lapelius nuo augalo, kitus palieki – tegul auga naujos šakelės, tada žolelių arbatai užteks iki pat lapkričio.
„Kai turi kilnų tikslą, tada gamta kaip mama. Apkabina ir į ausį pakužda pačius geriausius receptus. Nereikia griebti kuo daugiau. Žmonės tempia į namus maistą maišais, ryja viską iš eilės, o vis tiek jaučiasi nelaimingi. Pasirodo nereikia kuo daugiau, reikia kuo geriau. Svarbiau kokybė, nei kiekybė“,- mokė bilioniškius dr. M. Lasinskas.
Pasak žolininko, vaistažolės mėgsta švarą ir tylą, todėl tokiose vietose jas ir reikia rinkti. Dar 19 amžiuje kunigas, pranciškonas, gydytojas, botanikas, pirmasis Lietuvos floros tyrinėtojas Jurgis Pabrėža aprašė 662 augalus – tiek jų tinka maistui ir vaistui. Tačiau iš 2000 mūsų kraštuose augančių žolių beveik 100 yra nuodingos, todėl viską iš eilės rinkti ir valgyti, pasak žolininko, gali būti pavojinga.
Kai medicina bejėgė, padeda augalai
„Daug vaistažolių galima rasti ir vaistinėse, bet tikrai ne visas ir tikrai ten nebus šviežių augalų, kurie yra labai vertingi“,- tikino žolininkas, rekomendavęs pirmiausia pažinti gaurometį. Tai sausų vietų augalas – pušynuose, ant piliakalnių auga aukšta plonastiebė, nesišakojanti žolė rausvais žiedeliais ir siaurais lapeliais. Nužydėjusi ji brandina ankšteles, kurios vėliau paleidžia į gaurus panašius plaukelius.
Siauralapis gaurometis pasižymi nervų sistemą raminančiu, gerai išreikštu ir jau tyrimais įrodytu antidepresiniu poveikiais. Gauromečio lapų arbata gelbsti nuo migreninių galvos skausmų, stiprina imunitetą, o skrandžio rūgštingumą, pasak dr. M. Lasinsko, geriau sutvarko negu omeprozoliai ir raniberlai.
„Tai yra augalas, kurį galima gerti kaip arbatą ar naudoti kaip kavos pakaitalą. Kai kažkas blogai ir nežinai, nuo ko pradėti, visada pataikysi gerdamas gauromečio arbatą – nėra šalutinių poveikių, jokių kontraindikacijų nesukelia nei vaikams, nei senukams. Priešvėžinis, priešbakterinis, imunitetą stiprinantis, ko paklausit, nuo to pasakysiu, kad tinka gaurometis. Augalas turi net 250 skirtingų biologiškai aktyvių medžiagų ir dar dėčiau daugtaškį, nes mokslininkai atranda vis naujų“,- tvirtino keturis metus naudingąsias gauromečio savybes ir būdus, kurie geriausiai padeda joms atsiskiesti tyrinėjęs mokslininkas.
Dr. M. Lasinską stebina žmonių nusiteikimas, kad „tos žolytės, šienelis“ gali padėti tik sveikiems. Bet kai gydytojai nebeturi priemonių gydyti kokios nors sunkios ligos, pasiūlo pagerti „kokių žolelių“. Pavyzdžiui, kai žmogus negali gerti aspirino kraujui skystinti, nes jis išėda skandžio gleivinę, galima gerti baltojo gluosnio, vingiorykštės ar barkūnų arbatą, nes tie augalai ne prasčiau skystina kraują už aspiriną.
Brangesnė anaiptol nėra geresnė
Bilioniškiai M. Lasinskui uždavė daugybę klausimų. Išpopuliarėjus žolelių fermentavimui, daugeliui parūpo sužinoti, kaip geriau paruošti vaistažoles, kad išliktų visos jų savybes.
Žolininkas tikino, kad gaurometį galima ir džiovinti, ir fermentuoti, bet taip pat veikia ir ką tik nuskinti lapai. Jeigu nori antioksidantų, vitaminų C, jaunystės eleksyro – grauži nuo krūmo, dedi į žalius koktelius arba plikini arbatą. Labai lengva gauromečio lapus sudžiovinti -paskleisti palėpėje jie pradės trupėti po kelių dienų.
Bet jei norime pasirodyti, kad turime brangios arbatos, galime fermentuoti. Sutrintus ir sultis išskyrusius lapelius reikia sugrūsti į stiklainį ir aklinai uždarius arba uždengus drobele laikyti 3 paras 36 laipsnių temperatūroje, pavyzdžiui, saulėkaitoje. Atidarius stiklainį pasklis malonus vaisių kvapas. Pasak žolininko, fermentuota nuo paprastai džiovintos arbatos skiriasi tik malonesniu kvapu. Kai šilta ir drėgna pieno rūgšties bakterijos skaido tam tikrus junginius – vyksta rūgimas, dėl to lapai įgauna kriaušių, obuolių, citrinos, žalumos skonį.
Po fermentacijos arbatą reikėtų labai greitai išdžiovinti. Palėpė netiktų, geriau iki 40 laipsnių įkaitintoje džiovyklėje. M. Lasinskas tikina, kad fermentuotus arbatžolių lapus karštą dieną galima džiovinti ir ant saulės.
„Nesutingčiau, kad fermentuota arbata yra stebuklingesnė už šviežią, kad skanesnė – taip. Pasirinkite, ko reikia: nori skanios arbatos – fermentuoji, nori turėti žiemai – džiovini, o vasarą gali ir šviežių lapelių valgyti. Dėčiau puse šaukštelio džiovintos arbatos, puse fermentuotos, ir gerdamas dar užkąsčiau šviežiais lapeliais. Gyvenime ne visada geriausiai veikia tas, kas brangu“,- sakė mokslininkas.
Labai skani fermentuotų gluosnių lapų ir žiedų („kačiukų“) arbata. Galima fermentuoti braškių, žemuogių, juodųjų serbentų, mėlynių lapus. Jų stipriausios savybės atsiskleidžia iki uogoms sunokstant, bet kai jos nuskinamos, kažkiek naudos vėl grįžta į lapus.
Pasisavinti medžiagas padeda medus
Tradicinis klausimas, pasak žolininko, kokios temperatūros vandeniu užpilti vaistažoles. Vieno atsakymo į jį nėra, nes skiriasi vaistažolių savybes nagrinėjančių mokslininkų požiūriai.
„Kaip žolininkas, aš sakau, kad nereikia užvirti vandens, nes užviręs jis dezinfekuojasi ir tampa negyvas. Bet mokslo požiūriu, vandenį reikia užvirti, nes tam tikros medžiagos nemėgsta deguonies. Užvirus vandenį, jis išburbuliuoja, ir užpylus verdančiu vandeniu, jos nesioksiduoja – gaunate daugiau biologiškai aktyvių medžiagų. Todėl pasirenkate tokį būdą, kokio norite“,- siūlė bilioniškiams dr. M. Lasinskas.
Tačiau, pasak jo, vandenyje tirpsta ne visos vaistažolių biologiškai aktyvios medžiagos. Per vandenį pasisavinami vitaminai, gleivės, baltymai, bet yra medžiagų, kurios tirpsta tik riebaluose, todėl nugėrę arbatą ir išmetę lauk žolelių likučius, netenkame visų karatinoidų, vitaminų E ir D.
„Nuo skrandžio rūgštingumo, nuo slogos, gripo, bronchų ligų padės ir arbatos, bet jei reikia kepenims, odai, neužtenka nugerti skysčius. Rekomenduočiau sudžiovintas vaistažoles susmulkinti iki miltelių ir persijoti per sietelį. Tokius miltelius galima dėti į košę, užberti ant sumuštinio su sviestuku. Bet galima išgerti, 0,5 šaukštelio žolės miltelių ištirpinus drungno vandens stiklinėlėje, pagardinus šaukšteliu medaus ir įdėjus Gi sviestuko ar kanapių aliejaus lašelius kelis. Žarnynas pasiims viską, kas tirpsta ir riebaluose, ir vandenyje. Medus labai gerina medžiagų pasisavinimą, medus kaip medžiagų taksi – nuveža jas tiksliai ten, kur jų reikia. Nuo 20 iki 70 proc. žolelės geriau suveikia kartu su medumi. Tai yra patvirtinta moksliniais tyrimais“,- paaiškino dr. M. Lasinskas.
Svarbiausia nusiteikti gyventi sveikai
Vaistažolės gali padėti išlikti sveikam, o susirgus greičiau pasveikti, nes jos tinka ir ūmioms ir lėtinėms ligoms gydyti, tik reikia žinoti, kurias vaistažoles surinkti, kaip paruošti ir kaip teisingai jas vartoti.
Atsigėrimui galima vartoti bet kokių vaistažolių mišinius, bet gydymui augalais – fitoterapijai reikia specialių žinių. Sudarant vaistažolių mišinius galioja įvairios taisyklės ir nurodymai, todėl geriau gerti pavienių augalų arbatas arba kreiptis į vaistažolininkus. Tačiau tokias kasdienes sveikatos problemas, kaip padidėjęs rūgštingumas, sunku užmigti, liūdnos mintys ar nusilpęs imunitetas vaistažolės gali nesunkiai išspręsti.
M. Lasinskas tikina, kad užmigti padėtų sukatžolės ir valerijono mišinys, tinka ir melisa, mėta, medetka, ramunė, levanda, avižų žolė, apynys. Mintys praskaidrės geriant šermukšnių, kiaulpienės, gysločio arbatą – plikyti visų po šaukštą. Geroms mintims generuoti rekomenduojamas gyslotis. Jis dar vadinamas organizmo kanalizacijos tvarkytoju, nes puikiai atstato žarnyno funkcijas.
Širdį stiprina beržo pumpurų arba lapų, gudobelės, sukatžolės ir mėtų arbatžolių mišinys.
Nuo aukštos temperatūros ir peršalimo tiks beržo lapų mišiniai su čiobreliais, juodųjų serbentų lapeliais, šeivamedžiu, pušų, eglių, kadagių spygliais.
Tokias žolelių mišinių arbatas reikėtų gerti 3 ar 6 mėnesius su pertraukomis: po 21 dienos kurso daroma 7 dienų pertrauka. Pavienių žolių arbata geriama 7 dienas, po jų reikėtų 3 dienų pertraukos.
Dr. M. Lasinskas tvirtina, kad gamtoje tikrai galima rasti daug naudingų maistinių ir vaistinių augalų, tik žmogus turėtų žinoti, kad pirmiausia jis pats turi nusiteikti gyventi sveikai: daugiau judėti, sveikiau maitintis, stiprinti savo ne tik fizinę, bet ir dvasinę sveikatą – tuomet ir vaistažolės padės tiek, kiek tik galės.
“Šilalės artojas”, Nr. 56, 2023-07-25