Ruslanas Baranauskas, humanitaras
Kiekvieni metai tautą pradžiugina savo didžių asmenybių ir prasmingų įvykių sukaktimis. Lietuva yra valstybė, savo piliakalnių įvairove, konfesijų mozaika, kovų su Ordinu specifika, reformacijos sąjūdžiu, knygnešystės periodu, pokario rezistenciniu judėjimu neturinti analogo Europoje. Atlikus papildomus tyrimus, šaltinių peržiūrą, bendradarbiaujant su kolegomis iš kitų šalių mokslo įstaigų bandysiu užpildyti išlikusias istorinės atminties spragas.
854 metais švedai su karaliumi Olafu, kurį vikingai jį vadino „konungu“, antrą kartą pabandė fiziškai sunaikinti karingą kuršių gentį. Tai detaliai aprašė vokiečių kronikininkas Rimbertas. Apuolės piliakalnyje( Skuodo rajonas) stūksojo stipriai įtvirtinta kuršių pilis, kurios jūrų plėšikai „ant savo laivų nenuplukdė atgalios į Skandinaviją“.
Už tam tikrą išpirką vikingai sudeginę pilį paliko kuršius gyvus. Šie sustiprėję, pasigaminę savo valtis sugebėjo dar pasiekti Danijos Gotlando salos pakrantes, todėl viduramžių bažnyčiose vikingų palikuonys mišias pradėdavo raudulingomis maldomis, “nuo kuršių žiaurumo apsaugok mus Viešpatie“. Patys būdami pagonimis, garbinę uolas, medžius, vėją, vis tik jie užtarimo prašėsi į Aukščiausiąjį sutvėrėją. Kuršiai buvo sunaikinti vėliau, Livonijos Ordino žygių į Baltų žemes. Nemažai jų kapų rasta skalvių pilkapiuose.
1009-aisiais Kvedlinburgo veikale “Analai“ pirmą kartą paminėta Lietuva. Tada atsiardo etimologinė sąvoka – Lietuva( Litaue, ar tai nuo Lietaukos upelio vardo, ar kad baltai gyveno molio plūktose trobelėse ir grojo skudučiais- „litus tubus“). Esmės tai nekeičia, nes mūsų valstybė egzistavo dar gerokai iki Mindaugo dominavimo sujungiant baltų gentis į bendrą politinį junginį. Archeologai negali paneigti buvus didįjį gintaro prekybos kelią tarp romėnų ir aisčių, nes piliakalniuose randama romėniškų sestercijų su imperatorių atvaizdais. Piliakalniai datuojami ties I tūkst. pr. kr. riba, kas aiškiai suponuoja faktą, kad gyventojai čia kurdinosi, turėjo savo verslus, amatus.
1279- ųjų pavasarį kunigaikštis Traidenis suruošė įspūdingą lietuvių žygį prieš kryžiuočius į lyvių ( Latvijos teritorija) žemes. Suvokdamas, kad galbūt ginkluotės, pajėgų skaičiumi vokiečių riteriai juos pranoks, išmintingas karvedys Traidenis liepė iš žiemos rogių ant ežero ledo sustatyti aukštus užtvarus, kurie apsaugotų nuo priešo strėlių, ir leistų išlošti laiko apeinant priešą iš užnugario. Pergalė buvo triuškinanti: žuvo magistras, komtūrai, sukilo žiemgalių gentis. Apie tai solidžius veikalus parašė humanitarinių mokslų daktarai Arūnas Dubonis, Tomas Baranauskas.
1579 metais vengrų valdovo Stepono Batoro iniciatyva ir talkininkaujant jėzuitų ordinui įsteigtas seniausias Rytų Europoje Vilniaus universitetas. 1832 metais Rusijos caro Nikolajaus I dekretu universitetas buvo uždarytas, po karo jis buvo pervadintas komunistinio veikėjo Vinco Mickevičiaus Kapsuko vardu. Nuo Eržvilko krašto kilęs rektorius Jonas Kubilius net ir sovietmečiu uoliai rūpinosi Vilniaus universiteto autonomiškumu bei lietuvybe.
1864-1904metai – spaudos draudimo periodas. Caro Aleksandro III administracija visais būdais siekė likviduoti tautiškumo apraiškas Šiaulių, Kauno, Vilniaus gubernijose, atkelti ištisas rusų kolonistų šeimas, bažnyčias, vienuolynus paversti barais, karčemomis, kopūstų sandėliais.
Didvyriško knygnešių pasiaukojimo, slaptųjų lietuviškų mokyklų mokytojų- daraktorių dėka iš Prūsijos į etninę Lietuvą buvo gabentos maldaknygės, elementoriai, kalendoriai, pirmieji lietuviški laikraščiai „Aušra“, „Varpas“, „Tėvynės sargas“, „Vienybė lietuvninkų“, nors pirmojo laikraščio Lietuvoje idėją, pavadinimu „Aitvaras“ dar 1851 metais brandino kalendorių leidėjas Laurynas Ivinskis ir Martynas Akelaitis, tačiau pristigus finansiniams ištekliams deja šiam užmojui nebuvo lemta išsipildyti. Tik 1904 metais gegužės 7 dieną Rusijos ministras pirmininkas Vitė išleido dekretą, kuriuo panaikinta visiška cenzūra kalbai, spaudai.
1874 metų rugpjūčio 10 dieną Taujėnuose, Ukmergės rajone, gimė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Tarpukaryje Lietuva išgyveno tikrą “aukso amžių“ – išvystė vieną stipriausių ekonomikų Europoje, puoselėjo kultūrą, švietimą, meną, mokslą. Visame pasaulyje žinomi to laikmečio filosofai Vilhelmas Storosta Vydūnas, Antanas Maceina, Stasys Šalkauskis.
1914 metų liepos 28 dieną Austrijos – Vengrijos imperijoje serbų studentas Gavrilas Principas revolveriu nušovė imperatorių Pranciškų Ferdinandą ir jo žmoną kasmetinės kelionės po Sarajevą karieta metu. Austrija- Vengrija įveda karo padėtį Serbijoje, ją palaiko Prūsija, Italija. Gelbėti serbų pasišauna anglai, rusai, prancūzai. Prasideda 4 metus trukusios beprasmės skerdynės, pareikalavusios milijonus gyvybių, nuo žemės paviršiaus nušluoti ištisi miestai, miškai, kaimai.
Lietuvoje aktyvūs Pirmojo pasaulinio karo veiksmai vyko 1915 metais.
1844metų liepos 6 dieną sovietų armija iš Lietuvos pradėjo vyti vermachto dalinius. Iki pat 1945 metų vasario 2 dienos Lietuvos teritorijoje truko alinantys mūšiai tarp sovietų įgulų ir vokiečių dalinių. Pelenų krūvomis virto Vilnius, Šiauliai, Raseiniai, Kelmė, Klaipėda. Apie 80 tūkst. okupantų karių sulaidoti mūsų šalies kapinėse. Antkapiai užžėlė samanomis.
1949 metų vasario 16 dieną partizanų vado Jono Žemaičio- Vytauto nurodymu priimta Nepriklausomybės deklaracija, paskelbusi Lietuvą suverenia šalimi, o laisvės kovotojų vadą Jonas Žemaitį – prezidentu. Iki 1953 metų partizanų vadas slapstėsi bunkeryje Šapališkės girioje, Šimkaičių seniūnijoje, Jurbarko rajone. Vėliau suimtas ir sušaudytas. Jo vardu pavadinta Lietuvos karo akademija, Šimkaičių pagrindinė mokykla Jurbarko rajone.
1989 metų rugpjūčio 23 dieną trijų Baltijos sesių laisvės kelyje, ėjusiame magistrale Vilnius – Ryga – Talinas rankomis susikibę žmonės pasmerkė Molotovo- Ribentropo paktą, kuriuo du grobuonys Stalinas ir Hitleris pasidalino Europą į savo įtakos zonas. Šia laisvės akcija prasidėjo procesai, atvedę Lietuvą į Nepriklausomybę, ir paskatinę iš vidaus subyrėti sovietų melo ir smurto milžiną.
2004 metų kovo 29 dieną Lietuva tapo Europos Sąjungos ir NATO nare.