Miestą užplūdo mašalų ordos

Kasmet vasaros pradžioje jurbarkiečius atakuoja mašalai – įkyrūs maži, skaudžiai kandantys musiukai, lendantys į ausis, akis, net nosį. Pastarosiomis dienomis mašalų tiek daug, kad vakarais baisu išeiti į lauką. Nemuno aukštupio savivaldybės skiria lėšų jiems naikinti, tačiau gali būti, kad kol pasiekia Jurbarką, preparatas praranda savo veiksmingumą.   

Bene puskilometrį nuo Nemuno upės namą Jurbarke remontuojantys vyrai trečiadienį ne tiek dirbo, kiek keikėsi ir mosavo rankomis. Susikaupti jiems trukdė įkyrūs maži musiukai. „Ar jie gyvenime neėdė, kad šitaip puola? Dar niekada taip blogai nebuvo“,- piktinosi namo fasadą tvarkantys apdailininkai. Rytą daugelis jurbarkiečių ant palankių rado krūvas nugaišusių mašalų – jų nesulaikė net patys tankiausi langų tinkleliai.

Iš tiesų niekas lyg ir neturėtų stebėtis, kad prie upės veisiasi mašalai. Daugybę metų Nemuno aukštupyje į upę buvo pilami chemikalai, mažinantys kraujasiurbių populiaciją. Šiemet Vyriausybė tam skyrė 67,2 tūkst. eurų, po 5,7 tūkst. eurų susidėjo Druskininkų, Lazdijų, Varėnos, Alytaus miesto ir rajono savivaldybės.

Gegužės 16 dieną ties Varviškės kaimu į Nemuno upę Druskininkų savivaldybės darbuotojai išpylė 3,5 t kraujasiurbių populiaciją mažinančio bologinio preparato „VectoBac 12AS“. Antrą kartą  biologinis preparatas buvo panaudotas gegužės pabaigoje. Šis preparatas sukurtas taip, kad naikina tik konkrečios rūšies mašalus, nekenkdamas nei augmenijai, nei kitai gyvūnijai

Druskininkų savivaldybės  koordinuojamą mašalų lervų naikinimą stebėjo UAB „Biopolis“ darbuotojai ir “Gamtos tyrimų centro” mokslininkai. Jie ir apskaičiuoja, kokiu metu ir koks kiekis preparato turi būti naudojamas, kad sunaikintų dar neišsivysčiusias upinių mašalų lervas. Preparato veiksmingumas labai priklauso nuo vandens lygio Nemune, oro ir vandens temperatūros. Veikimo zona yra didesnė, kai vandens lygis mažesnis.

Aplinkos ministerijos Strateginės komunikacijos skyriaus vyriausioji  specialistė Aistė Gadliauskaitė tikina, kad Jurbarko savivaldybė turėtų spręsti, kokių priemonių reikia imtis, kad gyventojų nevargintų įkyrūs mašalai. Savivaldybės tokią galimybę turi – finansavimą kraujasiurbių upinių mašalų populiacijos pokyčių stebėjimams vykdyti ir populiacijos reguliavimo priemonėms įsigyti galima iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšų. Šios programos sąmatą sudaro savivaldybės taryba.  

„O kas žinojo, kad jų bus? Čia yra gamta. Savivaldybė neturi leidimo pilti į Nemuną kokis nors priemones, tą politiką vykdo Aplinkos ministerija“,- tvirtina  Jurbarko savivaldybės Infrastruktūros ir turto skyriaus vedėja Jolanta Šeflerienė.

Jurbarko savivaldybė turi ekologo etatą, tačiau specialisto, pasak J. Šeflerienės, nėra, o funkcijas atliekantis darbuotojas yra atsakingas už medžius, atliekų tvarkymą ir panašius dalykus, bet tik ne mašalų naikinimą.

Iki šiol buvo manoma, kad mašalai vargina tik pietinės Lietuvos dalies gyventojus, tačiau mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad 7 rūšių upiniai mašalai veisiasi ir prie Kulautuvos. Analizuojant mašalų paplitimą, paaiškėjo, kad intensyviausiai mašalai žmones ir gyvulius puola ne tik prie upės, bet ir 12 – 22 km nuo Nemuno upės nutolusiose vietovėse. Tad anksčiau ar vėliau ir Jurbarko savivaldybei teks prisiminti, kad miestas įsikūręs prie Nemuno.