Lietuviai be bulvių – kaip be duonos

Sūduvoje yra paprotys Tėvo dienai kepti šviežių bulvių blynus. Nors Kėdainiuose šviežios bulvės jau kasamos, mūsų kraštuose lietuviškų  ankstyvųjų bulvių blynų  kepti kol kas nėra iš ko. Bet tai ne bėda – Tėvui galime padovanoti smagią iškyla į Bulvės muziejų Kudirkos Naumiestyje, kur visus svetingai priima agronomas Jonas Valaitis.

Prieškario Lietuvoje buvo sakoma, jog po bulviakasio visiems pilvai pradeda augti. Bulvė lietuviui yra šventas dalykas, be jos neįsivaizduojamas nei skurdus pietų, nei prabangus vaišių stalas. O kad daugiausiai bulvių užauginama Su­valkijoje – irgi žinoma: lengva, smėlinga šio krašto žemė ypač tinka iš tolimos Pietų Ame­rikos į Europą Kolumbo atvežtam augalui. 

„Jei norite viską sužinoti apie bulves, nereikia važiuoti į Briu­selį, kur yra vienintelis Eu­ropoje Bulvės muziejus. At­­­važiuokite į Kudirkos Nau­miestį ir išrinkite bulvę karalienę“, – kviečia tris dešimt­mečius bulves auginantis J. Va­laitis. 

Įkurti muziejų bei pastatyti paminklą bulvei buvo ne tik agronomo profesinės veik­los tikslas, bet ir viso gyvenimo svajonė. Ilgai ieškojo jam vietos, kol nutarė, kad pati geriausia vieta – savo namų kiemas ir jame esanti sena nuotekų siurb­linė. Pats projektavo jos perstatymą, lyg kepurę ant pastato „uždėjo“ Laimės bokštą, rūsyje įrengė bulvių degustacijų salę. Idėjos įgyvendinimas truko kelis metus, todėl dabar J. Valaitis su džiaugsmu pasitinka kiekvieną – vaišina saldainiais, pastebi, jog viskas, ką pamatys, yra jo paties projektas, kurį galima, o gal net ir būtina kritikuoti. Stabteli prie geltonumu švytinčios ąžuolinės skulptūros: pajuokauja, kad paminklą bulvei vyrai laiko seksualiausiu Lietuvos kūriniu, nes bulvėms būdinguose apvalumuose galima įžiūrėti ką tik nori. 

Sumanęs aukštai iškeltą bulvės gum­bą apvainikuoti gyvybę simbolizuo­jan­čiais žiedais, Jo­nas pats nupiešė pa­minklo eskizą.

„O skulptorius And­rius Bie­liu­kas padarė geriau nei galėjau įsivaizduoti“, – pripažįsta agronomas,

žiūrėdamas į šak­nimis tarsi kojomis žemėn atsirėmusį ąžuolinį kūrinį. Po juo – simboline saulute papuošti bulvės namai, kuriame augalas pereina visus vegetacijos etapus ir subrandina derlių. Kuo daugiau gumbų užaugina bulvė, tuo labiau džiaugiasi muziejaus įkūrėjas – juk toks ir yra bulvių augintojų tikslas. 

Kai dirbo bulvių sėklininkystės ūkyje, Kudirkos Nau­mies­tyje veikiančioje bendrovėje „Šaka“, iš trijų gumbų užaugindavo 1,5–2 kg bulvių.

„Bendrovė iš hektaro kasa po 50–60 t bulvių. Ar galite įsivaizduoti“? – lankytojus stebina agronomas. 

Sėkmė šypsosi darbščiausiems 

 J. Valaitis pardavė visas savo paties kurto ūkio akcijas ir atsidėjo bulvės šlovini­mui. Bet ir muziejaus sodelyje auga bulvės – gražiai išrikiuotuose bandymų laukuose birželio viduryje ar šiek tiek vėliau  tikrai prasidės bulviakasis. Visą vasarą kas savai­tę agronomas iškasa po kerą iš kiekvieno lauko, pasveria, suskaičiuoja ir nufoto­g­rafuoja gumbus. Gamybi­nių bandymų rezultatų lau­kia didžiausios Europoje bulvių sėk­lininkystės firmos „Euro­plant“ mokslininkai, su kuriais jis bend­radarbiauja jau daugiau kaip ketvirtis amžiaus. 

O bulvių valgiais vaišina muziejaus svečius ir kviečia rinkti bulvę karalienę. 

J. Valaitis neslepia, kad gyvenime jam šypsosi sėkmė. 1993 m. pa­ro­do­je „Ag­robalt“ užsuko į stendą, kuria­me vokiečiai demonstravo bulvių „Gra­­no­la“ gali­mybes. Išprašė kelis gumbus, pasodino šiltnamyje, įsmeigė kuoliuką su veislės pavadinimu ir parodė „Šakoje“ apsi­lankiusiam vokiečių selekcininkui. Šis kone apsiverkė, pamatęs, jog kažkur pa­saulio pakraštyje, tuo metu dar mažai kam žinomoje Lietuvoje, auginamos jo išvestos bulvės. Kitą pavasarį bend­rovė gavo ne­įkainojamą dovaną – vokiečiai atsiuntė kelis vilkikus veislinių bulvių. 

Nors iki šiol jam gražiausias žydintis bulvių laukas ir svajoja kada nors sukurti bulvių žiedų ekstraktą, iš tiesų J. Va­laitis džiaugiasi, kai bulvės nežydi – žydėjimas, pasak Jono, tik eik­voja gumbams auginti skirtą augalo energiją. 

„Kolumbas iš Andų kalnų papėdės bulves į Europą atgabeno dėl gražių žiedų, bet jos maro metu milijonus žmonių išgelbėjo nuo bado. Dabar yra išvesta šimtai bulvių veislių, ir visų jų skoniai skiriasi“, – tikina J. Va­laitis.

Laimės bokšte – šimtai pasagų

Varpo dūžiais „Kilkite, kilkite, kilkite“ Jonas svečius palydi į Laimės bokštą. Jis pastatytas spe­cialiai pasagoms eksponuoti. Per ketvirtį amžiaus J. Valaitis Ku­dir­kos Nau­mies­­čio laukuose surinko daugiau nei 300 pasagų, tačiau dviejų vienodų net ir labai norėdamas nerasi. 

„Nekaustytas arklys menkavertis, jo kanopos neturi sukibimo su že­me – tokio arklio nuo ledo niekaip nenuvesi. Todėl visus ark­lius kausto. Neįmanoma, kad vienoje vietoje jie pamestų iškart abi pasagas“, – muziejaus lan­kytojams paaiškina agronomas.

Pasaga pasagai nelygi: vienos storos, masyvios, kitos plonutės, lengvos. Yra ir su virviniu intarpu – kad arklio kanopos ant grindinio ankstyvais rytais nekaukšėtų ir žmonių iš mie­go nebudintų. Tokias pasagas prieš kelis šimtmečius naudojo antrapus Širvintos upelio gyvenę prūsai. Pagarbiai rodoma ir lietuviško žemaituko pasaga, kurią padovanojo ekspedicijos aplink Lietuvą organizatoriai. 

Kolekcionuoti pasagas J. Va­laitis sumanė pastebėjęs, jog šis senų laikų palikimas su kasamomis bulvėmis vis atsiduria ant kasamųjų transporterių.   

„Lietuviai tiki, kad, radus pa­sagą, nusišypsos laimė. Pa­sa­ga visada bu­vo brangus daiktas, nes yra pagaminta iš metalo. Arklys lietuviui irgi yra turto, jėgos bei stiprybės simbolis“, – primena Jonas. 

Nusifotografuoti Laimės bokš­te prie pasagų žvaigždės – lyg išsivežti iš muziejaus laimės nuojautą. O kol vyksta fotosesijos, Jonas savo svečius laimina varpų skambėjimu ir linki laimės. Tokios pat, kuri nusišypsojo jam, kai prieš daugelį metų įsikūrė Širvintos ir Šešupės santakoje. Tada sako ir supratęs, jog pati tik­riausia laimė yra turėti mėgstamą darbą, mylimą šeimą ir nurimti neleidžiančią idėją.