Ruslanas BARANAUSKAS, humanitaras
Rugpjūčio 23 diena lietuvių tautai yra skausminga ir verta išskirtinio istorikų įvertinimo. Lygiai prieš 85 metus didžiausi XX amžiaus žmonijos diktatoriai ir agresoriai Josifas Visarionovičius Stalinas ir Adolfas Šiklgruberis Hitleris pasidalina Europą savo agresijai ir genocidui vykdyti. Sovietų Rusijos valdytojui atitenka Baltijos kraštai, Suomija ir laisvė manevruoti kai kuriose Lenkijos, Ukrainos teritorijose. III Reicho fiureris, 1936 metais prisijungęs Austriją prie naujai kuriamos arijų rasės imperijos, nekliudomai savivaliavo Vakarų ir Vidurio Europoje.
Sovietiniuose istorijos vadovėliuose istorija buvo slepiama sąmoningai, nes autoriai privalėjo rašyti tai, ką jiems liepė vienintelė tuo metu partija. Bet kokie bandymai diskutuoti, organizuoti debatus buvo žiauriai slopinami, Antrasis pasaulinis karas vadinamas Didžiuoju Tėvynės karu, nuslepiant Ukrainos golodomorą, nusinešusį milijonus gyvybių, Baltijos tautų genocidą ir Suomijos naikinimą ginklu ir ugnimi. Už istorinę tiesą daugybė istorikų, tokių kaip Aleksandras Soldženicinas, buvo persekiojami ir įkalinami. Dabar slapstosi Viktoras Suvorovas Rezunas, Markas Soloninas ir kiti drąsūs mokslininkai, Kremliaus politikos kritikai.
Paskutinis Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas, pamatęs slaptuosius Molotovo- Ribentropo pakto protokolus ir jų papildymus, teigė negalintis patikėti savo akimis ir suvokti, kaip galėjo „šventa ir neklystanti Rusija“, po 1940 metų rugpjūčio 3 -iosios Konstitucijos tapusi Sovietų Sąjunga, žudyti inteligentiją, meno ir mokslo žmones.
Visa Lietuvos prezidento Antano Smetonos vyriausybė su ministru pirmininku Augustinu Valdemaru ir kitas garsiais ekonomistais bei teisininkais buvo ištremti į Sibirą ir mirė lageriuose. Dabar jau žinome, kaip sovietai rengė masinius lietuvių gyventojų trėmimus, kas sušaudė lenkų karininkus Katynėje 1940 metais, kaip Stalinas su Hitleriu rėmė vienas kitą mažiausiai pergyvendami, kad nuo bado ir skurdo Ukrainoje mirė milijonai nekaltų žmonių ir ištuštėjo visi kaimai. Ir naivu šiandien tikėti, kad Rusija nesitikėjo nekaltai užpuolama vadinamųjų „vokiškųjų fašistų“.
Seni žmonės pasakodavo, kaip jie klausinėdavo raudonarmiečių pasieniečių, kas taip dunda Lenkijos pusėje, iš kur gaisro dūmai ir pabėgėlių vilkstinės. Visiems buvo liepta raminti gyventojus, kad tai tik eiliniai kariniai manevrai, o pasakę tiesą tapdavo NKVD taikiniu. Bet raštingi ir pastabūs žmonės net smetoninėje spaudoje rasdavo žinių apie tarsi lapai rudenį kritusias Lenkiją, Belgiją, Nyderlandus, į savo pusę palenktus ir Hitleriui priverstus talkininkauti norvegus, rumunus, slovakus.
Sovietinė Lietuvos okupacija sutampa su Prancūzijos aneksija, kuri gana gėdingai pasitiko pro Triumfo arkos vartus žygiuojantį priešą. Tik Didžiosios Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis blaiviai suvokė, kodėl Europos galingieji leido Hitleriui jėga užgrobti valdžią Vokietijoje, tarsi savo kieme esančius obuolius susirinkti vis naujas teritorijas Austijoje ir Čekoslovakijoje. Didžiausia diplomatijos klaida buvo Miuncheno suokalbis, kuriuo Anglija ir Prancūzija palaimino fašizmo viruso sklaidą Europoje.
Molotovo – Ribentropo paktas Europai kainavo šešerius metus baisaus karo, nusinešusio apie 60 milijonų niekuo nekaltų gyvybių, nušlavusi nuo žemės paviršiaus Rusijos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Vokietijos miestus, sugriovusiu ekonomiką, architektūrą. Rusijos istorikai Markas Soloninas, Viktoras Suvorovas Rezunas ir kiti nebijo apie tai rašyti, tačiau nėra vieno atsakymo, ar buvo galima išvengti šios žmonijos tragedijos.
Dabar aišku, kad po Paryžiaus taikos konferencijos, kuri sprendė kapituliavusių šalių – Vokietijos, Italijos, Japonijos ateitį, reikėjo rimčiau pastudijuoti Jungtinių Amerikos valstijų prezidento Vudro Vilsono siūlomą taikos programą, atsakingiau žiūrėti į 1922 metais įsteigtos Tautų Sąjungos darbą ir nedaryti jokių nuolaidų karo kurstytojai Vokietijai. Užuot sušvelninus reparacijų išmokų sąlygas, Jungtinės Amerikos valstijos pasiūlė ekonominius paketus, o šovinistams ir agresoriams tik to ir reikėjo. Be jokio referendumo atsiriekusi Vilniaus kraštą, Lenkija neturėjo jokio tarptautinio palaikymo ir kol vokiečių lakūnų numestos bombos ant Didžiosios Britanijos miestų neprivertė atsitokėti, niekas nenorėjo rizikuoti ir kautis su karo nusikaltėliais.