Už 4 000 km nuo Lietuvos esantis Sakartvelas pernai priėmė per 7 mln. turistų – dvigubai daugiau nei šioje šalyje yra gyventojų. Tarp jų labai nemažai buvo ir lietuvių – tai viena mėgstamiausių turizmo krypčių. Nors kiekvienas matome Sakartvelą savo akimis, visi ten bent trumpai pabuvę pripažįsta, kad tai pati gražiausia ir svetingiausia Kaukazo regiono šalis. Svetingumas yra užkoduotas kartvelų prigimtyje, todėl kartą ten pabuvoję, visi nori darsyk sugrįžti.
Praėjusiais metais lankydamasi Sakartvele, susipažinau su smulkiu verslininku Otaru Talakhadze – visa jo šeima dirba kaimo parduotuvėje, kur yra visko – nuo adatos iki vyno ir čačios, kurią Sakartvele leidžiama legaliai gaminti.
Otaras Talakhadze – tipiškai draugiškas kartvelas: kiekvienas žmogus jam kaip brolis.
Pirmo mūsų susitikimo metu Otaras papasakojo legendą, kaip Dievas dalijo tautoms žemes. Niekur neskubantys kartvelai eilėje atsistojo paskutiniai, ir kai stojo prieš Aukščiausiąjį, paaiškėjo, kad visos žemės išdalintos – liko tik mažas lopinėlis, kurį jis pasiliko sau. Dievas pasigailėjo geraširdžių žmonių tautos ir atidavė jiems patį gražiausią Žemės kampelį, kuriame yra viskas: jūra, kalnai, ežerai, upės, kriokliai, derlingos lygumos, daug saulės ir šilumos.
„Už tai turėjome pažadėti, kad kiekvieną čia atvykstantį svečią priimsime ir gerbsime kaip patį Dievą, dalinsimės su juo viskuo, ką turime geriausio“,- pasakojo Tbilisyje gyvenantis „Otar Tour“ kelionių agentūros savininkas Otaras Talakhadze. Pasak Otaro, kiekvienas kartvelas gali būti gidu, nes iš begalinės meilės savo kraštui jie svečiams atiduoda visą širdį.
Otaro ir Alionos vaišės lietuviams, su kuriais draugystė užsimezgė prieš penkerius metus.
Tbilisio technikos universitetą baigęs statybų inžinierius pagal specialybę dirbti net nepradėjo. 1992-aisiais, atkūrus šalyje nepriklausomybę, vyko pilietinis karas, nebuvo elektros, trūko vandens, todėl jokios statybos nevyko. Otaras tapo verslininku, tačiau vaikystės pomėgio domėtis archeologija nepamiršo. Ruošdamasis turams, jie skaito mokslinius istorikų straipsnius, todėl svečiams niekada nepasakoja tai, kas parašyta vikipedijoje.
Turizmas jam yra atgaiva, kuri gelbėja nuo kasdienės rutinos parduotuvėje, o tuo pačiu dar ir skatina giliau pažinti savo tėvynės istorinę praeitį, leidžia sugrįžti į seniai matytas vietas. Otarui patinka liesti tūkstantmečius stovinčių tvirtovių akmenis, galvoti, kaip juose gyveno žmonės, kaip jie jautėsi, visą laiką gindamiesi nuo puldinėjančių priešų. Tuo savo pomėgiu jis sudomino ir šeimą – net žmona Aliona jau yra parengusi savo ekskursijų programą. Ir ne bet kokią, o apie carą Tamarą, kuri Sakartvele taip pat jau yra tapusi legenda.
Legendinė Gergeti Trejybės bažnyčia 2170 metrų aukštyje po Kazbeko kalnu – pasiseka tiems, kurie jįą pamato ir gali uždegti žvalutę, nes didžiąją dalį metų bažnyčią gaubia debesys.
Per pirmą susitikimą Otaras visiems pasako, kad nuo šiol jie yra jo draugai, ir norėtų, kad ta draugystė tęstųsi ir svečiams išvykus.
„Gali būti, kad žmogus kažką užmirš, norės prisiminti, paklausti – galėsime vieni kitu gyvenimus stebėti socialiniuose tinkluose. Labai noriu susidraugauti su kuo daugiau žmonių, kad turėčiau draugų jų visame pasaulyje“,- neslepia „Otar Tour“ vadovas ir plačiu mostu mus kviečia ten, kur svetingumo genai paties Dievo duoti.
(Bus tęsinys)